Nuo liepos įsigalios Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostata, kad negalią turintiems žmonėms pradedama teikti asmeninė pagalba. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau parengė ir šios pagalbos teikimą, apmokėjimą ir finansavimą reglamentuojančių tvarkos aprašų projektus, kuriuos pristatė ir aptarti pakvietė įvairioms negalioms atstovaujančias organizacijas.
Kilo daug klausimų
Žinia, kad asmeninė pagalba bus teikiama visiems negalią turintiems asmenims, kuriems bus nustatytas jos poreikis, nepriklausomai nuo jų negalios pobūdžio ir amžiaus, suteikė vilties, kad galimybių tapti savarankiškais gerokai padaugės. Vis dėlto kilo daug diskusijų dėl apmokėjimo už šią pagalbą – ne visi suprato, kam ši pagalba bus teikiama nemokamai, o kam reikės susimokėti, kokio dydžio bus šis mokestis. Nuomonės išsiskyrė ir dėl to, kokios pajamos bus vertinamos – tik su negalia susijusios priežiūros (pagalbos), slaugos tikslinės kompensacijos, negalios išmokos ar ir darbo užmokestis, individualios veiklos bei kitos pajamos.
Neįgaliojo mokėjimo už asmeninę pagalbą dydžio nustatymo tvarkos aprašą pristačiusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tikslinės pagalbos skyriaus vyresnioji patarėja Jurgita Čiuladaitė-Pritulskienė išsamiai aptarė su šia pagalba susijusius finansinius akcentus.
Mokesčio dydis – individualus
J. Čiuladaitė-Pritulskienė pabrėžė, kad nustačius asmeninės pagalbos poreikį, mokėjimo už ją dydis kiekvienam asmeniui bus nustatomas individualiai, įvertinus jo finansines galimybes. Jas vertins savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtas darbuotojas. Bus skaičiuojamos tik asmens, kuriam reikia asmeninės pagalbos, pajamos. Jas vertinant bus imamos vidutinės 3 paskutinių mėnesių iki kreipimosi pajamos. Pasikeitus pajamoms ar teikiamos pagalbos valandų skaičiui, per 20 dienų bus atliktas naujas vertinimas.
Bendra taisyklė – mokesčio už asmeninę pagalbą dydis negali viršyti 20 proc. asmeninės pagalbos teikimo išlaidų dydžio ir negali būti didesnis negu 20 proc. asmens pajamų (visų jo gaunamų pajamų, apskaičiuojamų vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 30 str., atskaičius gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas). Jeigu šios pajamos mažesnės negu 2 valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžiai, t. y. 256 eurai, asmeninė pagalba bus teikiama nemokamai.
O kiek reikės mokėti, jeigu žmogus su negalia gauna daugiau nei 256 eurus?
Apraše pateikta tokia mokėjimo už asmeninę pagalbą schema:
- jeigu asmens pajamos yra lygios arba didesnės už 2 VRP dydžius (256 eurus), bet mažesnės už 3 VRP dydžius (384 eurus), mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis neturi viršyti 5 proc. asmens pajamų;
- jeigu asmens pajamos yra didesnės už 3 VRP dydžius (384 eurus), bet mažesnės už 4 VRP dydžius (512 eurų), mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis neturi viršyti 10 proc. asmens pajamų;
- jeigu asmens pajamos yra didesnės už 4 VRP dydžius (512 eurų), bet mažesnės už 5 VRP dydžius (640 eurų), mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis neturi viršyti 15 proc. asmens pajamų;
- jeigu asmens pajamos yra didesnės už 5 VRP dydžius (640 eurų), mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis neturi viršyti 20 proc. asmens pajamų.
O jeigu jau moki už paslaugas?
Socialiniuose tinkluose įsiplieskė diskusijos, kaip mokestis už asmeninę pagalbą bus apskaičiuojamas, kai jau naudojamasi kitomis socialinėmis paslaugomis, už kurias taip pat numatytas 20 proc. nuo gaunamų pajamų mokestis.
Pasak J. Čiuladaitės-Pritulskienės, šis momentas apraše taip pat aptartas. Jei asmeniui nustatomas poreikis gauti asmeninę pagalbą ir socialinės priežiūros paslaugas arba globą, mokėjimo už asmeninę pagalbą dydis apskaičiuojamas atskaičius mokėjimo už socialinės priežiūros paslaugas arba globą išlaidas.
Poįstatyminių aktų aptarime dalyvavusios „Kauno Gyvasties“ draugijos pirmininkės atstovės Irmos Juodienės nuomone, reikėtų vertinti ne tik asmens gaunamas pajamas, bet ir išlaidas. Pasak jos, dažnai žmonės su negalia, ypač sergantys lėtinėmis ligomis, beveik visas savo pajamas išleidžia vaistams, jų priemokoms.
J. Čiuladaitė-Pritulskienė atkreipė dėmesį, kad savivaldybės turės teisę priimti sprendimą atleisti nuo mokėjimo už asmeninę pagalbą. Dėl sveikatos būklės nuolat patiriamos didelės finansinės išlaidos gali būti laikomos tinkamu pagrindu atleisti nuo šio mokėjimo. Kiekviena savivaldybė turės pasitvirtinti ir viešai paskelbti gyventojų mokėjimo už asmeninę pagalbą tvarką, atleidimo nuo mokėjimo už ją pagrindus ir sąlygas. Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovės Audronės Vareikytės nuomone, vis dėlto apraše reikėtų nurodyti aiškius kriterijus, kada asmenys gali būti atleidžiami nuo mokėjimo už asmeninę pagalbą, nes vis kitokia tvarka skirtingose savivaldybėse kels žmonių nepasitenkinimą.
Prieštarauja Neįgaliųjų teisių konvencijai?
Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos narės Dalios Mikalauskaitės nuomone, mokėjimo už asmeninę pagalbą nustatymas apskritai prieštarauja Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatoms. Konvenciją ratifikavusios šalys įsipareigojo visiems užtikrinti lygias galimybes, vis dėlto žmonės su negalia savarankišką gyvenimą turi nusipirkti. Be to, pasak D. Mikalauskaitės, kuo sunkesnė žmogaus negalia, tuo daugiau jis turės mokėti, todėl ir toliau liks užribyje.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Justinos Jakštienės paklausta, ką reikėtų daryti, kad asmeninė pagalba atitiktų Konvencijos nuostatas, D. Mikalauskaitė pabrėžė, jog žmogui su negalia priklausanti pagalba turi būti skirta nemokamai. Pasak jos, jeigu nustatyta, kad žmogus prarado 75 proc. darbingumo, tiek pagalbos valstybė ir yra įsipareigojusi jam suteikti. Mokėti jis turėtų tik tuomet, jeigu pagalbos norėtų daugiau.
Asmeninę pagalbą reglamentuojantys poįstatyminių aktų projektai dar bus tobulinami. Jie bus paskelbti Teisės aktų projektų registre, išsiųsti oficialiai derinti suinteresuotoms institucijoms ir organizacijoms. Jei turite konstruktyvių pasiūlymų – pasinaudokite proga, pateikite juos teisės aktų kūrėjams.
Aldona DELTUVAITĖ
