Tauragės pilies prieigose tądien rikiavosi galingi motociklai, prie jų – neįgaliųjų vežimėliuose sėdintys žmonės. Visi jie ruošėsi neįprastam žygiui – bendrai įspūdžių ir emocijų kupinai daugiau kaip 70 kilometrų kelionei.
Neįprastas sujudimas
Šios išvykos iniciatorė Kristina Liolaitė neslepia bene 10 metų svajojusi apie kelionę motociklu. „Iki traumos, kai netekau kojų, ant motociklo buvau sėdėjusi, bet paskui apie tai galėjau tik pasvajoti. Pamenu, prieš porą metų į Tauragėje vykusią šventę buvo suvažiavę daug įvairių motociklų. Privažiavau prie vieno baikerio ir paklausiau, ar negalėtų manęs pavežioti. Jis kategoriškai atsisakė, pasiūlydamas man dar pagyventi ir lyg tarp kito perklausė: „Gal dar per mažai susižalojot?“ Bet ir po tokio perspėjimo savo noro neišsižadėjau. Kai apie šią svajonę prasitariau žurnalistams ir jie ją paviešino, netikėtai sulaukiau baikerio Roberto Mickevičiaus žinutės, siūlančios ją įgyvendinti ir kitąmet „prasilėkti“. Dar paragino pasivadinti daugiau tokiam nuotykiui pasiryžusių žmonių su negalia. Taip viskas pamažu ir įsibėgėjo“, – neįprasto sujudimo priežastis atskleidžia Kristina.
Rateliais judantiems žmonėms iškyla motociklu – nemenkas iššūkis. Dažniausiai jie nejaučia, nevaldo kojų, daugelio ir rankos ne pačios stipriausios. R. Mickevičius sako, kad šios aplinkybės dvejonių kėlė ir prie akcijos prisijungti kalbintiems motociklininkams. „Mūsų motociklai „lopšių“, kuriuose galima patogiai įsitaisyti, neturi, visiems reikia sėdėti baikeriui už nugaros, posūkiuose išlaikyti pusiausvyrą, – pasakoja Robertas. – Ne visi motociklai turi ir keleiviams skirtas nugaros atramas, įsikibti skirtas rankenas.“
Pasak Kristinos, būtent šie techniniai niuansai lėmė, kad kai kurie prie Tauragės pilies miesto šventės dieną atvažiavę neįgalieji negalėjo prisijungti prie šio smagaus nuotykio ir tik išlydėjo juos į kelią. Prie motociklininkų nugarų prigludo keturi stipresni neįgaliojo vežimėliais judantys tauragiškiai: Kristina, Eglė, Algė ir Petras. Kiti iškylautojai – lengvesnę negalią turintys žmonės. R. Mickevičius pats susisiekė su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Tauragės rajono ir Pagėgių filialo pirmininku Nerijumi Bardzilausku, pasiūlė ir jiems prisijungti.
Pagėgių link išrūkusių baikerių koloną lydėjo autobusiukas su jame sukrautais neįgaliųjų vežimėliais. „Niekada nežinai, kas gali nutikti kelyje, – sako K. Liolaitė. – Gal kuris nors neišlaikys, pavargs rankos ar atsiras kokia kita priežastis, neleidžianti tęsti kelionės.“
Eglė Laurinaitytė nori naujų potyrių, leidžiančių pasijusti savarankiška.
Tik detalės...
Atgal į vežimėlius persėsti nereikėjo nė vienam keliauninkui – neįgaliųjų vežimėlius į motociklus iškeitusieji puikiai įveikė šį iššūkį. „Porą dienų rankų negalėjau normaliai pajudinti, skaudėjo ir nugarą. Bet tai – tik detalės... – šypsosi Eglė Laurinaitytė, prisipažindama, kad apie tokį dalyką net pasvajoti sau neleidusi. – Pasirodo, viskas įmanoma, reikia tik turėti drąsos, nutrūktgalviškumo ir noro.“
Tiesa, Eglė neslepia iš pradžių labai norėjusi, kad jai skirtas motociklas būtų su „lopšiu“. Sužinojusi, kad tokių apskritai nebus, akimirką net svarstė, ar ne geriau šio nuotykio atsisakyti. „Mano rankoms trūksta jėgos, suėmimo, o čia juk reikės stipriai laikytis“, – savo abejones pagrindžia mergina. Bet tai buvo dar ne viskas – greitai paaiškėjo, kad motociklas, kuriuo ji turėjo važiuoti, – visai be rankenų, kur būtų galima įsikibti. Dar labiau sutriko išgirdusi baikerio pasiūlymą rankas sukišti į jo striukės kišenes. „Čia kažkoks triukas?“ – pagalvojo Eglė ir tik tai padariusi suprato, kad būtent specialios aprangos kišenėse buvo į ką įsitverti.
Smagių akimirkų netrūksta ir Kristinos pasakojime. „Kai iš vakaro su Robertu suderinome paskutines detales, adrenalinas trykšte tryško! Atvažiavau prie pilies, rankos dreba. Žmonės ėmė klausinėti: „Tu taip bijai?“ „Aš nieko nebijau, – sakiau jiems, – čia adrenalinas iš dūšios eina...“
Pasak Kristinos, kelyje patirtas greitis prilygo euforijai. O grįžus Tauragėn laukė dar vienas netikėtumas – baikeriai ne tik visiems padėjo patogiai įsitaisyti ant motociklų (užkėlė, parodė, kur laikytis), bet ir grįžusius nukėlė. „Tik aš, kaip sėdėjau ant motociklo, taip ir likau sėdėti. Visi juokiasi: kas užkėlė, tegul ir nukelia. O aš juk pati nuo prie motociklo pristumto vežimėlio ant jo perlipau. Užlipti užlipau, o nulipti – negaliu, per mažai vietos. Bet problemos greitai neliko – apsivijau vieno vyruko kaklą rankomis ir vėl atsidūriau vežimėlyje...“
Robertas Mickevičius džiaugiasi padėjęs įgyvendinti svajonę.
Savęs išbandymas – nuostabi patirtis
„Ką čia dar išbandžius?“ – tik grįžus iš kelionės galvoje besisukančios minties neslepia Eglė. Mergina sako, kad labiausiai norisi patirti kažką naujo, leidžiančio pasijusti savarankiškai, nepriklausomai. Dėl pažeisto stuburo judėjimo sunkumų turinti Eglė šią problemą stengiasi kompensuoti įvairiomis techninės pagalbos priemonėmis: turi aktyvaus tipo neįgaliojo vežimėlį, skuterį, elektrinį varytuvą. Jie koncertus, parodas, įvairius renginius mėgstančiai merginai suteikia daugiau laisvės. „Karantinas kuriam laikui apribojo tokius renginius, bet tikiu, kad viskas grįš į savo vėžes, – sako Eglė ir dalijasi kelionių patirtimi: – Sužinau, kad Klaipėdoje ar Kaune vyksta koks nors koncertas, kitas įdomus renginys, susirenku visą įmanomą informaciją, susižiūriu autobusų grafikus, sėdu į vežimėlį ir keliauju į nuotykius. Toks savęs išbandymas – nuostabi patirtis.“
Mergina džiugiai pasakoja ir apie smagią savarankišką kelionę iš Tauragės į Klaipėdą – kartu su neįgaliojo vežimėliu į autobuso bagažinę įdėjo ir elektrinį varytuvą, o atvykus į uostamiestį jį prisitvirtino prie ratelių ir savarankiškai nuvažiavo susitikti su drauge, net taksi kviesti nereikėjo.
Pastaruoju metu tokiose kelionėse ji nusprendė atsisakyti ir nakvynių pas giminaičius. Užsisako kambarį viešbutyje, kai grįžta iš renginio, pernakvoja. Eglei tai tampa įprastu dalyku.
Iššūkiai nuspalvina gyvenimą
Naujomis svajonėmis gyvena ir Kristina. Moteris įsitikinusi, kad iššūkiai nuspalvina gyvenimą, ir visada reikia daryti tai, ko trokšta širdis.
„Žinodami mano polinkį į ekstremalius nuotykius, bičiuliai ragina išbandyti ir kitus adrenalino nestokojančius dalykus: šuolį parašiutu ar su guma, skrydį oro balionu, – pasakoja Kristina. – Ne visi žino, kad su parašiutu šokau jau tris kartus. Laisvo kritimo pojūtį ne tik pati išbandžiau, bet ir draugus prikalbinau pasekti mano pavyzdžiu. Ir baidarėmis plaukiau, ir jodinėjau. Daug kas manė, kad dėl to, jog neturiu kojų, kurias reikia įkišti į balnakilpes, negalėsiu joti. Bet man pavyko!“
O štai oro balionu Kristina dar nebuvo pakilusi. „Tik šitas potyris – gana brangus. Bet gal jau laikas apie šią svajonę irgi garsiai prabilti? – įkvėpta išvykos su motociklais šypsosi moteris. – Dar norėčiau su lynu per Nemuną perskristi ir „Snow arenos“ pramogas išbandyti. O su guma šokti nenoriu, manau, kad tai nesaugu.“
Svarbiausia – nebijoti svajoti
Asociacijos „Lietuvos motociklistų klubas“ narys R. Mickevičius baikeriams priklauso ketverius metus. Nors narystės stažas nedidelis, apie nuvažiuotus kilometrus to nepasakysi. „Per sezoną įveikiu 15–20 tūkst. kilometrų. Esu apkeliavęs Europą, visą Lietuvą“, – pasakoja jis.
Žmonių su negalia išvyką motociklais suorganizavęs Robertas džiaugiasi, kad pozityvių emocijų patyrė ne vien neįgalieji, bet ir baikeriai. Jie neslėpė net nesitikėję, kad kažkieno paprastos svajonės įgyvendinimas suteiks tiek malonių išgyvenimų. „Su negalią turinčiais žmonėmis beveik nesusitinkame, pravažiuodamas pro šalį matai, bet bendravimo – jokio. O kai toks žmogus atsisėda ant tavo motociklo, užsimezga ryšys, įsijauti į jo situaciją“, – baikerių įspūdžiais dalijasi Robertas.
Po sėkmingo žygio R. Mickevičius kuria ateities planus. Jo nuomone, miesto šventę galėtų paįvairinti dar viena graži tradicija – baikerių ir žmonių su negalia išvyka. Vyras džiaugiasi, kad pirmoji kelionė sudomino nemažai žmonių, kurie apie galimybę patirti laisvės pojūtį, vėjo gūsius, pasimėgauti pro akis skriejančiais vaizdais gyvai, ne pro automobilio langą, nedrįso net svajoti, o jeigu apie tai ir pagalvodavo, tai niekam neprasitarė. „Svarbiausia – nebijoti svajoti, – sako Robertas, neabejodamas, kad atsiras dar daugiau tokių žmonių, kuriems galės padėti tą svajonę įgyvendinti. – Gal į šią akciją pavyks įtraukti ir „Lietuvos motociklistų klubą“, sudominti daugiau vietinių baikerių.“
Aldona MILIEŠKIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
