Ir vėl Talačkoniai: susitikimo vietos pakeisti negalima

Šventės dalyvius pasveikino socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

Tolerancijos iššūkiai
Nustatymai

Po metų pertraukos negalią turinčiuosius vėl sukvietė tradicinė šventė Talačkoniuose, svetingame Balsių malūne. Nors šiemet žmonių susirinko šiek tiek mažiau, tačiau geros nuotaikos ir bendrystės jausmo netrūko. 

Jau daugiau nei 40 metų traukia kasmet susitikti

Kodėl daugiau nei 40 metų kasmet čia atvažiuoja – klausiu „Draugystės“ būrelio, nuo kurio prasidėjo neįgaliųjų judėjimas Lietuvoje, veteranų Rasos Dumpytės-Čepienės ir Povilo Mickevičiaus. Jie nedvejoja – čia traukia bičiulystė, bend­rystės jausmas. Abu dar kartą su nostalgija prisimena istorijas apie tai, kaip tuomet, prieš kelis dešimtmečius, draugiškai vienas kitą palaikydavo, atveždavo, viskuo padėdavo. O susibūrimas trukdavo keletą parų. Net ir sunkiausią negalią turintys žmonės miegodavo palapinėse, po žvyruotą Talačkonių kultūros namų kiemą važinėdavo ir savadarbėmis judėjimo priemonėmis (gauti vežimėlį tuomet buvo nepaprasta). „Kai mama nuvažiavo į Kauną ir paprašė vežimo, kad galėtų mane kur nors nuvežti, sulaukė klausimo: ar tu žmones nori gąsdinti... Įsivaizduokite, kaip man reikėjo gyventi tarp 4 sienų“, - prisimena R. Dumpytė-Čepienė. Ji pasakoja, kad atvažiavus į neįgaliųjų susibūrimą atsivėrė akys. „Man tai buvo stebuklas: visokių ligų, ir jie visi šypsosi, visi laimingi, kalbasi tarp savęs. Tada supratau, kad ne aš viena tokia ir kad nereikia bijoti“, - prisimena moteris.

P. Mickevičius taip pat jau nuo 1978 metų važiuoja į neįgaliųjų susitikimus. Tokių būdavo 4-5 per metus. Dažniausiai – pas kurį nors būrelio narį namuose. Netrukus juos įsileido „Įstros“ kolūkis Talačkoniuose – priėmė į kultūros namus. Nuo tada ir tęsiasi tradicija čia rinktis.

Šventėje netrūko įvairių grožybių. 

Negalia netrukdo būti laimingiems

Rasa įsitikinusi – ne visi žmonės iki šiol jaukiai jaučiasi vadinamojoje sveikųjų visuomenėje. Sunkiausią negalią turintiesiems nėra paprasta. Pasitaiko pašaipų, nemalonių žvilgsnių. Tiesa, dabar galimybių nepalyginamai daugiau. Jos teigimu, labai gerai, kad vyksta sporto varžybos, tačiau ir jose ne visi pajėgia dalyvauti. Ne visiems prieinamos ir kelionės. Moteris pasakoja, kad vieną kartą pažįstamą nusivežė į ekskursiją, jai labai patiko, paprašė, kad ir kitą kartą vežtųsi. Buvo pasakyta: „Neapsimoka. Vietoj tavęs 3 paimtume.“ Dėl to tokios šventės ir dabar nepraranda prasmės.

„Aš esu labai laiminga. Kaip viena moteris sakė, kai mane Dievas negražią padarė, buvo turbūt nusisukęs, o kai atsisuko, pamatė, ką pardirbo, panorėjo viską ištaisyti. Ir man taip pat – ir vyrą davė, ir dukrytę“, – dalijasi mintimis Rasa.

R. Dumpytė-Čepienė džiaugiasi, matydama laimingas jaunas šeimas. Vieni iš tokių – Marius ir Simona Aglinskai. Marius ir Simona abudu juda neįgaliųjų vežimėliais, jiems ant kelių šypsosi dar metų nesulaukusi dukrelė, o šalia risnoja gražuolis šuo. Pora pasakoja, kad noriai dalyvauja įvairiuose negalią turintiems žmonėms skirtuose renginiuose, stovyk­lose. Marius neslepia – ištikus negaliai atsirado daug daugiau draugų, bendraminčių, naujų veiklų. Jam pritaria ir Simona – jos negalia nuo vaikystės, tėvai, kaip dažnai būna tokiais atvejais, labai saugojo, globojo. Pradėjusi bendrauti su kitais negalią turinčiais žmonėmis ji pamatė daug platesnį pasaulį. „Būtina bendrauti su kitais. Tai yra didžiulė mokykla, kaip prisitaikyti, kad visai nebūtina užsidaryti tarp 4 sienų, o galima įdomiai ir turiningai gyventi“, – Simona dalijasi mintimis, kodėl atvažiavo į neįgaliųjų šventę.

Šventės dalyviai susipažino su šunų dresūros galimybėmis. 

Tradicija nenutrūksta

Šiemet tradicinę šventę aplankė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, viceministrė Justina Jakštienė, Seimo nariai Justas Džiugelis, Orinta Leiputė. Ir, žinoma, visa delegacija iš Pasvalio rajono savivaldybės. Visi sveikinusieji šventės dalyvius džiaugėsi čia jaučiama bendrystės dvasia. Sveikindamas šventės dalyvius Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas žadėjo, kad ir toliau palaikys šventės tradiciją.

Nors šiemet žmonių susirinko mažiau (apie 600), tradiciškai šventėje netrūko geros nuotaikos ir linksmybių. Koncertavo Pasvalio kultūros centro Valakėlių skyriaus šeimyninė kapela, moterų vokalinis ansamblis „Kvinta“, jaunimo liaudiškos muzikos ansamblis „Gers“ ir populiariose televizijos muzikinėse laidose išgarsėjusi Rūta Kotryna. Šventės dalyviams pasirodymus su šunimis surengė kinologijos, kaniterapijos profesionalai.

Renginyje netrūko muzikos ir geros nuotaikos.

Rankdarbiai ir suvenyrai – kiekvieno skoniui

Savo rankdarbius į šventę atvežė neįgaliųjų draugijų nariai iš visos Lietuvos.

Kretingos rajono neįgaliųjų draugija pristatė dailės būrelio narių darbus. Būrelio vadovė Laimutė Kasparavičienė – tautodailininkė, literatė, surengusi ne vieną savo personalinę paro­dą. Moteris rodo būrelio narių darbus ir džiaugiasi, jog kartais reikia labai nedaug, kad žmogus atsiskleistų. Pavyzdžiui Irutė Eitavičienė iš pradžių piešė labai nedrąsiai, paskui ranka vis labiau lavėjo. Dabar iš jos piešinių, tapybos darbų jau galima surengti parodą. „Visi žmonės yra kažkuo gabūs, tik reikia padėti jiems atsiskleisti“, – sako L. Kasparavičienė.

Šiauliečio Vytauto Tumano palapinė traukė dirbiniais iš vario dirbinių. Jo žmona Laimutė pasakoja, kad vyras į meną palinko ištikus negaliai. O pats vyras sako, kad jam patinka daryti viską, kas gražu. Variniai, žalvariniai žiedai, pakabukai su baltiškais motyvais, žvakidės – tikrai galima ką nors išsirinkti. Laimutės manymu, tokios šventės labai svarbios, čia visi vienodi, vienas kitą priima tokius, kokie yra. Na, o negalią turintiems žmonėms labai svarbu išreikšti save, turėti vietą, kur esi laukiamas.

Darbelių įvairove gali pasigirti Pasvalio rajono neįgaliųjų draugijos nariai. Moterys neria, mezga, kuria iš odos, veria iš karoliukų – ant jų stalo galima buvo rasti visko. „Negaliu sėdėti nieko neveikdama“, – sako Ona Kaziulienė. Kėdainių paraplegikų asociacijos stalas šiemet iš kitų išsiskyrė pintais dirbiniais, darbeliais iš odos ir karoliukų. Buvo šventėje ir skiautinių, ir mezginių, ir lininių suk­nelių, ir medaus – visko, ko širdis geidžia.

Talačkoniai turi ypatingą aurą – kaip kitaip paaiškinti faktą, kad vos paskelbus, jog šventė įvyks, iš visos Lietuvos čia suvažiuoja šimtai žmonių.

Aurelija BABINSKIENĖ
Jono Valantiejaus nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje