Šiais metais tradicine tapusi negalią turinčių vaikų ir paauglių stovykla Šventojoje skirta teatrui. Stovyklos dalyviai buvo pakviesti į nuotykių ir kūrybiškumo iššūkį „Būti ar nebūti“.
Susipažino su aktoriaus duona
„Šios stovyklos metu susipažinome su teatro, muzikos, kino ir šokio subtilybėmis, kartu su vaikais kalbėjome apie spektaklius, jų užkulisius, susipažinome su etiudais, patys juos kūrėme, kartu muzikavome, dainavome, o galiausiai viską sujungėme į vieną gražų didingą baigiamąjį pasirodymą“, – pasakoja viena iš stovyklos vadovių aktorė Agnė Levickaitė.
Dovydas Mikaliūnas šiai stovyklai vadovauja ne pirmus metus. Kartu su Agne jie dirba trupėje „Gyvi teatre“, kuri jau kelerius metus organizuoja teatro stovyklas vaikams. Kilo mintis šią patirtį pritaikyti ir su negalią turinčiais vaikais. „Į teatrą stengėmės žiūrėti plačiai. Teatras padeda išsilaisvinti, tada vaikai išmoksta savo ypatumus priimti šiek tiek lengviau“, – pasakoja Dovydas.
„Teatre ne kiekvienas turi būti geras aktorius. Vienas gali būti dainininkas, kitas – rekvizitorius, labai gerai piešti dekoracijas“, – pasakoja D. Mikaliūnas. Jo teigimu, dažnai manoma, kad jei vaikas nekalba, į teatrą negali patekti. „Bet jei išmoksti valdyti savo kūną, net ir nemokėdamas kalbėti gali labai daug padaryti. Tai irgi yra talentas“, – apie įvairias galimybes pasakoja stovyklos vadovas.
Jam pritaria ir A. Levickaitė: „Labai džiugu, kad vaikai atsiskleidė. Kai jie pamato, kad ir tu gali būti keistas, juokingas, atsipalaiduoja ir nebesijaudina, kaip atrodys. Džiugu, kad ir mamos atsivėrė. Per uždarymo vakarą labai drąsiai lipo ant scenos“. Stovyklos uždarymo vakarą išties galima buvo pasijusti lyg teatre – ir vaikai, ir tėvai, ir vadovai parodė įspūdingus pasirodymus, kurie ir ašarą nubraukė, ir šokti pakvietė.
Su kompanija smagiau
Rapolas Kukė į stovyklą iš Kybartų atvyko su visa šeima. „Retai pasitaiko proga pabūti visiems gryname ore, nes stovyklų tokiems vaikams nėra. Buvo pramoga pajusti, kas yra ta stovykla“, – sako Rapolo mama Ingrida. Jos teigimu, tarp sveikų vaikų Rapolui būtų sunku – ten veikla būna aktyvi.
Rapolas sako, kad jam svarbiausia buvo bendravimas. Jis čia gerai jautėsi, susirado naujų draugų, nemažai sužinojo. Na, o stovyklos vadovai gyrė berniuko kūrybiškumą. Mama priduria, kad didelį įspūdį sūnui paliko naktinis žygis – jis pirmą kartą dalyvavo naktiniame pasivaikščiojime. Stovyklos dalyviai pėsčiomis nešini deglais keliavo iki Monciškių, suradę meno gijas ir įveikę jų skirtas užduotis, nuo apžvalgos aikštelės pasigrožėję naktine jūra, grįžo atgal. „Su kompanija smagiau ir lengviau įveikti net ir didelį atstumą“, – Rapolas sako žygyje nė kiek nepavargęs.
Saturnas Ramaška į žygį keliavo su skuteriu. Jis džiaugėsi, kad Monciškėse gali patekti iki pat jūros, pakilti ant kopos, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas. Deja, Šventojoje tokios galimybės nėra. Saturnas net susigraudina kalbėdamas apie tai, kad negali išsimaudyti jūroje. Jo mama Jelena apgailestauja, kad trūksta ne tik neįgaliesiems vežimėliuose pritaikytų vietų, bet ir informacijos apie prieinamus paplūdimius. Saturnas mėgsta iššūkius, greitį, bet nevaikštančiam jaunuoliui nėra labai daug galimybių. Jis išbandė Šventosios mokymų ir reabilitacijos centre įrengtas sūpynes, kuriose galima suptis sėdinti neįgaliojo vežimėlyje.
Daug sužinojo
Aistė Oleškevičiūtė labai susidomėjo teatru. Ji norėtų rudenį pradėti lankyti Agnės vadovaujamą studiją „Gyvi teatre“. „Man labai patinka viskas, kas susiję su scena. Buvo labai įdomu sužinoti apie teatrą, išbandyti jį. Scenos baimės neturiu, bet dėl savo ligos nesu buvusi ant scenos. Vaidinti manęs niekada nepriimdavo“, – Aistė džiaugiasi nauja patirtimi.
Kasparas nenorėjo atsisveikinti su stovyklos draugais – jis kas rytą linksmindavo visus giedodamas Lietuvos himną, užkrėsdamas gera nuotaika ir energija.
Ieva Mačiukaitė stovykloje dalyvavo jau ketvirtą kartą. Jos močiutė Irena Labutienė džiaugiasi, kad Ieva čia labai gerai jautėsi – ir vaikai, ir vadovai tapo lyg šeimos nariais. Namuose ji neturi daug draugų, mažiau juda – varžo judėjimo negalia. O bendravimo visiems vaikams labai reikia. Be to, stovykloje Ieva nemažai išmoko. „Labai įdomios temos. Plečiasi akiratis, įgyja žinių. Kasmet būna vis įdomiau“, – įspūdžiais dalijasi I. Labutienė. Ji neslepia, kad stovykla naudinga ir šeimos nariams – visiems reikia pakeisti aplinką, ypač auginant vaiką su negalia.
Džiugu, kad žmonės atsiskleidžia
Viena iš stovyklos vadovių psichologė Vidutė Ališauskaitė džiaugiasi, kad kasmet į stovyklą atvažiuojantys vaikai ir jų tėvai jaučiasi kaip viena šeima. Šiemet prisijungė keletas naujų šeimų, kurios puikiai įsiliejo į būrį. V. Ališauskaitė įsitikinusi – pirmiausia pagalbos reikia negalią turinčius vaikus auginantiems tėvams. Jei jie gerai jausis, labiau galės padėti ir vaikams. Kiekvieną dieną po 2 valandas mamoms vykdavo užsiėmimai, kuriuose jos atvirai pasakodavo apie savo patirtis, neretai kildavo audringos diskusijos.
V. Ališauskaitė sako pastebėjusi, kad mamos labai nori išsisakyti, pasipasakoti – kiekvienam svarbu būti išklausytam be vertinimo ir smerkimo.
V. Ališauskaitė apgailestauja, kad kai kuriems vaikams (kartais ir mamoms) ši stovykla – vienintelė vieta, kur jie gali būt savimi, pasireikšti, pasirodyti, kur nevertinama jų išvaizda ar kiti ypatumai.
„Mūsų širdys laimingos, nes mūsų vaikai čia yra laimingi, kad jie gali skleistis“, – stovyklos vadovams dėkojo Kasparo mama Beata Klimavičienė.
Emilija STONKUTĖ
Autorės nuotr.
