Į velomaratoną „Įveikti save“ – ir su neįgaliųjų vežimėliais

Velomaratono dalyviai startui pasiruošę.

Tolerancijos iššūkiai
Nustatymai

Jau tapo gražia tradicija prieš­paskutinį vasaros savaitgalį dviračių entuziastams susitikti Vilniuje ir leistis į smagių įspūdžių žygį. 12 kartą surengtame IKI velomaratone „Įveikti save“ 10, 20 ir net 30 kilometrų distanciją pasiryžo įveikti ir negalią turintys žmonės. Vieni jų į trasą leidosi neįgaliųjų vežimėliais su prie jų pritvirtintais varytuvais, kiti sėdo ne tik ant įprastų, bet ir ant dviviečių dviračių. 

Trečias kartas nemelavo

Tauragiškis Petras Kasanavičius velomaratone dalyvavo jau trečią kartą. Kurį laiką judėti padedančius varytuvus skeptiškai vertinęs vaikinas pastaruoju metu be jo neįsivaizduoja nei tolimesnių kelionių, nei dalyvavimo ekstremalesniuose renginiuose. Tad ir velomaratonas jam atrodo vis mažesnis iššūkis.

Ir šįkart Petras į Vilnių atvyko, jo žodžiais tariant, šiek tiek prasivažiavęs: dalyvavo dviračių lenktynėse Panevėžyje ir Šiauliuose. Panevėžyje vyko kalnų dviračių maratono etapas, lenktynių trasa driekėsi miško takais, tik neįgaliesiems ji buvo palengvinta – rateliais judantieji turėjo įveikti tris ratus po 600 metrų, t. y. nepilnus 2 kilometrus. Šiauliuose lenktynės buvo rimtesnės – teko įveikti apie 7 kilometrų trasą. Nors dviratininkai važiavo miesto gatvėmis, kalvotas reljefas pareikalavo nemažai jėgų.

„Šįkart tikrai važiuosiu visus tris ratus“, – prieš startą patikino sportiškai nusiteikęs tauragiškis. Pasak jo, ryžto netrūko ir ankstesniais metais, bet vis kas nors sutrukdydavo, tačiau šįsyk nepasiduos ir trečią ratą įveiks net jeigu tektų važiuoti vienam. – Iš principo norisi viską pravažiuoti.“ Ir trečias kartas nemelavo – Petras pasiekė savo užsibrėžtą tikslą.

Starto linija kirsta, priekyje – ir įkalnės, ir nuokalnės.

Distancija vis ilgėja

Tris ratus sėkmingai įveikė ir trečią kartą velomaratone dalyvavęs kaunietis Raimondas Dabužinskas. Dėl aukšto stuburo pažeidimo sunkią negalią turintis vyras anksčiau naudotą mechaninį varytuvą pakeitė į hibridinį. „Visai kitas važiavimas“, – šypsojosi Panevėžio ir Šiaulių dviračių trasas taip pat sėkmingai įveikęs vaikinas.

Tiesa, R. Dabužinskas puoselėjo viltį šiemet dalyvauti ne velomaratone, o paralimpinėse žaidynėse. Trejus metus treniravosi, mėtė kuokelę, skynė pergales. Viskas pasikeitė po skrydžio į Italiją, kur pagal tarptautinius reikalavimus turėjo būti nustatyta neįgalaus sportininko klasė. „Tikėjausi 51 klasės, bet nustatė aukštesnę – 52. Jai priskiriami sportininkai, valdantys liemenį, pirštus. Mano pirštai vos vos sujudėjo – viskas, priskyrė prie stipresnių. Niekas nežiūri, ar yra sugriebimas, ar yra tvirtumas, – pasakojo nusvylimo neslepiantis Raimondas. – Treji metai darbo, o kiek finansų, sveikatos padėta...“

Dabar vaikinas save išbando kitoje sporto šakoje – mėto diską. Jis viliasi, kad po metų padaryta klaida bus ištaisyta. O kad neprarastų sportinės formos, išnaudoja visas galimybes.

Pirmą kartą velomaratono trasą įveikė Agnė Žulkutė.

Iššūkis įveiktas!

O štai Agnė Žulkutė į velomaratoną atvyko pirmą kartą. Telšių rajone gyvenanti mergina pasakojo jau prieš keletą metų atkreipusi dėmesį į šį renginį, o šiemet, palankiai susiklosčius aplinkybėms, pasiryžo atvažiuoti į sostinę. Dėl įgimtos stuburo išvaržos Agnė vežimėliu juda nuo vaikystės. „Visus 26 metus“, – sako mergina. Pasak jos, ko gero, lengviau būti tokiai gimusiai nei neįgalia tapti po traumos. – Viskas įprasta: išmoksti, prisitaikai ir gyveni...“

Į velomaratoną Agnė išriedėjo su mechaniniu varytuvu. Juo mergina naudojasi ir judėdama namų aplinkoje – savo kaime. Pašnekovė pasakoja mokyklą baigusi kartu su savo bendraamžiais. Atsiradus neįgaliojo vežimėliu judančiai mokinei prie jos poreikių prisitaikė ir pagrindinė mokykla, ir gimnazija. „Padarė įvažiavimus, o pamokos vykdavo pirmame aukšte“, – sako Agnė. Sėkmingai baigusi mokyklą, į verslo procesų vadybos studijas Klaipėdoje įsikūrusioje Lietuvos verslo kolegijoje gilinosi nuotoliniu būdu. Ir darbą susirado nuotolinį. Tokius pasirinkimus iš dalies lėmė neprieinama aplinka. „Ne visur pritaikyta, ne visur galima patekti“, – sako Agnė. Bet, pasak jos, daug kas priklauso ir nuo požiūrio. Pagal savo galimybes maksimumo siekti nusiteikusi mergina ir apsisprendė dalyvauti velomaratone. Jos negąsdino ir 10 kilometrų trasa. „Žinau, kad bus visokios dangos, įkalnių, bet įdomu save išbandyti“, – sakė telšiškė. Lydima dviračiu važiavusio draugo ji šį iššūkį puikiai įveikė. Netgi buvo beapsisprendžianti sukti dar vieną ratą, bet vis dėlto nutarė, kad debiutui užteks ir vieno.


Aklumas – ne priežastis nustoti gyventi

Dviviečiu dviračiu į velomaratono trasą leidosi regėjimo negalią turinti Virginija Šilkinytė ir nuo vaikystės su cerebrinio paralyžiaus diagnoze gyvenantis Juozas Valiukevičius. „Šis dviratis labiau pritaikytas regėjimo negalią turintiems žmonėms, – aiškina Juozas. – Juo važiuoja vienas matantis, o kitas visai neregintis žmogus. Man tenka ved­lio funkcija. Ypatingų įgūdžių juo važiuoti nereikia, svarbu tik abiem sinchroniškai minti jo pedalus.“

Juozo ir Virginijos tandemas į velomaratono trasą leidosi jau ketvirtą kartą – antrąsyk startavo žmonių su negalia grupėje, dar porą kartų – bendrame mėgėjų sraute. Su daugiau kaip 10 metų turimu dviračiu Virginija ir Juozas dalyvauja ir kituose žygiuose. „Prieš kelerius metus per visą Lietuvą – nuo Kupiškio iki Vilkaviškio važiavom, – prisimena moteris. – Mėgstu judėjimą, greitį, nepraleidžiu ir pasivažinėjimų motociklais, į kuriuos kviečiami neregiai.“

Virginijos regėjimas silpo pamažu. Įgimta glaukoma kurį laiką dar leido pasimėgauti ją supančiais vaizdais ir spalvomis, bet paskui jos akių šviesa užgeso. „Visai nematau, bet aklumas gyvenimo džiaugsmo iš manęs neatėmė. Svarbiausia – noras gyventi. 80 proc. viską įmanoma padaryti. Tik paskaityti ir mažų plonų blynelių išsikepti negaliu“, – šmaikštavo pozityviai nusiteikusi moteris.

Jų tandemas sėkmingai įveikė du velomaratono ratus.


Panevėžiečiai – nuolatiniai velomaratono dalyviai

Sostinėje vykstančio velomaratono nepraleidžia ir panevėžiečiai: Žilvinas Kliopmanas į jį atvažiavo antrą kartą, Jonas Dumša yra praleidęs vos vieną, kai iš tuo pačiu metu vykstančių dviejų renginių pasirinko Baltijos kelio žygį ir keliavo nuo Vilniaus iki Talino. „Šiemet palydėjome šio žygio dalyvius nuo sostinės iki Panevėžio, tad galėjome dalyvauti ir velomaratone, – sako Jonas. – Atvažiuojame ir susitikti su bendraminčiais, pabendrauti – tokie renginiai vienija. Tiems, kurie nori pasportuoti, pajudėti, čia sudarytos puikios sąlygos. Ir visuomenė pamato, kad mes ne tokie jau klipatos.“

„Svarbiausia, kad žmonės juda, o ne sėdi ir verkia, kaip viskas blogai, – pokalbį tęsia Žilvinas ir pasakoja, kaip bandė prikalbinti kartu važiuoti dar vieną rateliais judantį žmogų. – Ir varytuvą turi, ir būtume atvežę, bet niekaip nepavyko įkalbinti. Sako: „Aš paskui tave nespėsiu.“ Bandžiau įtikinti, kad čia ne lenktynės, jis galės važiuoti pirmas, o aš paskui jį. Deja... Kas nori – ieško būdų, kas nenori – ieško priežasčių.“

Visą velomaratono trasą nufilmavęs ir socialiniuose tink­luose šiuo įrašu bei daugybe nuotraukų pasidalijęs J. Dumša viliasi, kad galbūt ši vaizdo medžiaga sudomins ir daugiau negalią turinčių žmonių. „Kasmet visuomenė į mus žiūri vis geranoriškiau, – pasidžiaugė jis. – Šiemet jutome ypatingą empatiją – nė vienas dviratininkas nesistengė užkirsti kelio, kaip nors sukliudyti. Atvirkščiai – visi praleido, pakeliui žmonės mojavo rankomis – taip rodė palaikymą. Kuo dažniau esame su visais, tuo žmonės natūraliau mus priima, tuo patys labiau jaučiamės esantys lygiaverčiai visuomenės nariai.“

   

    

   

   

Velomaratono akimirkos.

Aldona DELTUVAITĖ
Autorės nuotr.

 

Rėmėjai

dnt_puslapyje_pirmas
SRTRF puslapyje