Vilniaus rotušėje vykusioje konferencijoje ekspertai iš įvairių Šiaurės šalių diskutavo, kaip užtikrinti vaikų ir jaunimo gerovę teikiant jiems reikalingą pagalbą ir įtraukiant juos į visuomenę. Didžiausias dėmesys skirtas vaikams iš pažeidžiamų grupių (migrantams, negalią turintiems, globojamiems). Bene dažniausiai konferencijoje skambėjo mintis, kad sprendžiant su vaikais susijusius klausimus labai svarbu išklausyti jų pačių nuomonę.
Šiaurės ir Baltijos šalys – kartu
Prie konferencijos dalyvių prisijungė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Junior Achievement, Šiaurės gerovės centras, Latvijos ir Estijos Šiaurės ministrų taryba, Unisef Lietuva, PSO, Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir kitos organizacijos iš Baltijos šalių, Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Danijos, Islandijos.
„Mes esame atsakingi, kad mūsų vaikai gyventų saugioje aplinkoje. Turime klausti jaunų žmonių ir vaikų, ko jiems reikia“, – atidarydama konferenciją sakė Šiaurės tarybos generalinė sekretorė Paula Lehtomäki. Ji pabrėžė, kad Šiaurės šalys daug dalykų sprendžia kartu. Yra remiama daug programų ir iniciatyvų Baltijos šalyse, kad kiekvienas regionas turėtų galimybę augti.
Konferencijoje daug dėmesio skirta negalią turinčių vaikų situacijai aptarti. PSO Europos regioninio biuro Kopenhagoje atstovas dr. Martinas Willi Weber, kalbėdamas apie vaikų patiriamus iššūkius Covid-19 akistatoje, pabrėžė, kad labai svarbu užtikrinti jų teisę lankyti mokyklą. Ypač tai aktualu negalią turintiems vaikams. Taip pat būtina įtraukti vaikus į sprendimų priėmimus dėl jų sveikatos.
Negalią turinčių vaikai turi spręsti patys
Suomijos nacionalinės moterų su negalia asociacijos projektų koordinatorė Jaana Tiiri turi negalią nuo gimimo. Ji pasakoja, kad nors gimė kaime, atskirties nepatyrė – mokėsi kartu su kitais, įgijo išsilavinimą, turi darbą, namus, yra susituokusi.
„Nuo jaunystės buvau įtraukta į sprendimų priėmimą“, – pasakoja Jaana. Jos mama manė, kad dukra turi teisę išsakyti savo nuomonę dėl medicinos procedūrų, dėl socialinės pagalbos. Kartą Jaanai reikėjo atlikti eilinę sudėtingą operaciją. Ji turėjo trukti 12 valandų, nebuvo garantijos, kad pavyks. Mergaitei tuo metu buvo 11 metų. Kai mama paklausė jos nuomonės, Jaana pasakė, kad išmoko gyventi blogai judėdama ir nebenori dar kartą visko mokytis iš naujo. „Mama išgirdo mane ir pasakė medikams, kad atsisako operacijos. Aš visada atsiminsiu, kad turėjau tokiame jauname amžiuje galimybę spręsti dėl savo kūno“, – pasakoja moteris. Ji sako suprantanti, kad vaikas ne visada galės rinktis medicinines procedūras, bet labai svarbu, kad jam suteikiama galimybė dalyvauti priimant sprendimą.
Deja, dažnai svarbūs sprendimai priimami neįtraukiant į juos vaikų, ypač kai jie maži. Dažnai ir jų ateitis, profesijos pasirinkimas yra nulemtas išankstinių nuostatų, kad tai tinka žmogui su negalia. Neretai tai reiškia, kad tenka atsisakyti norų, svajonių. Pasak Jaanos, įtrauktis – tai galimybė pačiam kontroliuoti savo kasdienį gyvenimą, savo ateitį ir tai, kas vyksta aplink.
Matydama, kad daug žmonių su negalia patiria diskriminaciją, Jaana pasirinko ginti jų teises. Jos įsitikinimu, jaunimas pats turi galimybę daug padaryti, kad situacija pasikeistų, kad atskirties būtų mažiau.
Aistis Norkus (dešinėje) moderavo diskusiją apie vaikų ir jaunimo su negalia įtrauktį.
Kartais padeda paprasti sprendimai
Diskusiją moderavęs Aistis Norkus pasakoja, kad dėl negalios net 3,5 metų mokėsi namuose, nes mokykla buvo nepritaikyta. Kai atėjo laikas eiti į gimnaziją, buvo rastas sprendimas – didelė dalis pamokų perkelta į pirmą aukštą. Vėliau, sutarus su Aisčiu, kad jis gali kelis kartus per savaitę užlipti į antrą aukštą, dar daugiau laiko praleisdavo su bendraamžiais. „Kartais labai paprastai galime įtraukti žmones į visuomenę. Turime pasitikėti, kad jie gali spręsti patys ir paklausti“, – įsitikinęs Aistis.
Vaikinas mokyklą baigė prieš 10 metų, visą laiką, kol jis mokėsi, buvo kalbama, kad reikia įrengti liftą, bet tai nebuvo prioritetas, nes liftas įrengtas tik dabar, renovuojant pastatą. Pasak Aisčio, nepritaikyta aplinka šiuo metu bene labiausiai trukdo negalią turintiems žmonėms įsitraukti į visuomenę. Jis nuo gimimo serga mitochondrine miopatija. Dėl šios ligos nuolat jaučia didelį silpnumą – kai kurie organizmo raumenys dirba tik iki 20 proc. Įveikti aukštus laiptus Aisčiui gali būti labai sunku. Vaikinas mėgsta lankytis įvairiuose kultūriniuose renginiuose, pats muzikuoja, dėl to jam būna apmaudu, kai atėjus į renginį tenka susidurti su kliūtimis. Deja, tokių vietų yra daug. Tarkim, neseniai įrengti nuolydžiai Gedimino prospekte prie parduotuvių, bet jie padaryti taip, kad net mama su vežimėliu neįvažiuos.
Taip pat ir Rotušė, kurioje vyko konferencija, turi keltuvą, deja, nėra jokių nuorodų, kaip juo pasinaudoti. Aistis sutinka, kad daug ką gali keisti patys negalią turintys žmonės, bet kartais tenka ir nusivilti – prieš dešimtmetį jis sako rašęs laiškus Neįgaliųjų reikalų departamentui apie aplinkos pritaikymo problemas. Deja, iki šiol nesulaukė jokio atsakymo.
Geros iniciatyvos Šiaurės šalyse
Šiaurės šalių gerovės centro Stokholme vyriausioji patarėja Merethe Løberg atkreipė dėmesį, kad Šiaurės šalyse vaikai, taip pat ir su negalia, įtraukiami į sprendimų priėmimus valstybės institucijų, savivaldybės, vaikų teisės tarnybų veiklose. Norvegijoje labai svarbus patariamasis jaunimo tarybos balsas.
Švedijos paralimpinio komiteto vadovė Ulrika Askengren papasakojo, kad daugiau negalią turinčių vaikų į sportą pavyko įtraukti pasitelkus mentorius. Kitaip tariant, vaikui parenkamas globėjas, draugas iš tos srities, kuri jam patinka. Mentorius, taip pat turintis negalią, savo pavyzdžiu paskatina įsitraukti į aktyvią veiklą, pasidalija patirtais iššūkiais, gali patarti dėl įvairiausių dalykų. Švedijos paralimpinis komitetas rūpinasi 500 sporto kubų veikla, vienija judėjimo, regos ir intelekto negalią turinčiuosius. Imtis pokyčių nusprendė pamatę, kad per pandemiją žmonių su negalia aktyvumas sumažėjo apie 70 proc.
Konferencijos svečius sveikinusi Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė išreiškė viltį, kad auganti naujoji karta sukurs visuomenę, kurioje bus priimamas kiekvienas.
Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.
