Smurtas prieš moteris, ypač su negalia, labai opi tema. Negalią turinčios moterys vis dar neišdrįsta ne tik ieškoti pagalbos, bet ir kalbėti apie patiriamą smurtą. Kaip joms padėti? Ar išvis įmanoma pagelbėti? Apie tai kalbamės su Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) prezidente Dovile Juodkaite ir komunikacijos projektų vadove Simona Aginskaite.
LNF išplatino anoniminę anketą, kurią kviečia užpildyti bet kokį smurtą patyrusias moteris su negalia. Kas paskatino daryti šią apklausą?
D.J.: Į sudėtingą asmenų su negalia, ypač moterų, padėtį pradėjome gilintis 2018 metais. Tačiau nebuvo paprasta. Tyrimų iki tol nebuvo atlikta. Neturėjome jokių duomenų, kiek neįgalių moterų patiria smurtą artimoje aplinkoje.
Pradėję gilintis susidūrėme su labai apytikriais skaičiais. Analizuojant smurtinius nusikaltimus paaiškėjo, kad smurtą artimoje aplinkoje patiria dvi neįgalios moterys iš trijų. Bendra statistika rodė, kad smurtą artimoje aplinkoje patiria viena iš trijų moterų. Skaičiai tikrai nelinksmi. Ir jie nėra tikslūs, nes pareiškimų apie smurtą artimoje aplinkoje iš neįgalių moterų policija gauna mažai. Ištiriamų nusikaltimų prieš neįgalias moteris taip pat mažai.
Tokia buvo mūsų pradinė analizė. Pradėjome domėtis, ką rodo europinė praktika, Europos parlamento rezoliucija dėl neįgalių moterų padėties. Patvirtinta, kad seksualinį smurtą negalią turinčios moterys patiria 5–6 kartus dažniau negu visos kitos. Jos yra priklausomos nuo šeimos narių, globėjų, socialinių darbuotojų ar kitų asmenų. Priklausomos fiziškai, finansiškai, neįsivaizduoja, kaip reikėtų toliau gyventi be žmogaus, kad ir smurtaujančio prieš jas, globos. Kas bus, jeigu tas žmogus jas paliks?
Kitas dalykas, kad moterys, turinčios negalią, nežino, kur kreiptis, o ir bijo, todėl smurtą savo atžvilgiu vertina kaip neišvengiamą dalyką.
Moterų su negalia padėtis yra daug sudėtingesnė negu vyrų. Jos dažniau patiria skurdą, joms sunkiau įsidarbinti. Šios žinios mus ir paskatino labiau pasidomėti negalią turinčių moterų padėtimi.
Ko moterų klausiama anketoje?
S.A.: Anketoje aiškinamės, kokį smurtą moterys patiria, kaip dažnai prieš jas smurtaujama, taip pat kas yra smurtautojai, kokiomis aplinkybėmis jų agresija pasireiškia.
Domimės ir priežastimis, kurios trukdo atsiskirti nuo smurtautojo/s artimoje aplinkoje, mums svarbu suprasti, ar tai susiję su negalia, su galima priklausomybe nuo smurtaujančio žmogaus.
Kita klausimų kategorija – moterų patirtis ieškant pagalbos. Klausiame, ar moterys žino, kur ieškoti pagalbos, ar kreipiasi, ar ją gauna, ar suteikiama pagalba yra vertinga.
Dar viena atskira klausimų grupė – apie institucinį smurtą, kurį apibrėžiame kaip žeminantį, nepagarbų, atsainų valstybės institucijų darbuotojų elgesį, kylantį iš neigiamų nuostatų apie negalią ar dėl pažeidžiamos žmogaus su negalia padėties.
Su kokiais sunkumais susidūrėte pradėję šią apklausą?
D.J.: Labai sudėtinga rasti moterų, kurios sutiktų atsakyti į mūsų pateiktą anoniminę anketą. Atsakyti galima nuotoliniu būdu. Supratome, kad pildydamos šią anketą moterys patiria didelį emocinį krūvį. Girdėjome ir pasisakymų: „O kas iš to?“, „Kas pasikeis, jeigu aš pasisakysiu, kad mane skriaudžia?“ Moterys įsitikinusios, jog realiose situacijose pagalbos jos nesulauks.
Gal joms galėtų pagelbėti socialinės ir psichologinės pagalbos centrai? Ar jie dažnai sulaukia moterų su negalia prašymų padėti?
D.J.: Deja, mūsų apklausti pagalbos centrų darbuotojai sakė, kad moterys su negalia į juos kreipiasi labai retai. Toks mažas skaičius besikreipiančiųjų rodo, kad moterys neturi informacijos ar tiesiog nenori kreiptis pagalbos.
Specializuotuose pagalbos moterims centruose dirba psichologai, pasiruošę išklausyti ir padėti, tačiau moterys su negalia apie tai dažnai nežino. Kurčios moterys su psichologu gali kalbėtis tik per gestų kalbos vertėją. Intelekto negalią turinčiai moteriai taip pat reikalinga speciali pagalba. Tad labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas moteriai su neįgalia gauti pagalbą. Pagalba turi ir atliepti moters poreikius, ir būti teikiama anonimiškai.
Ar į anketos klausimus moterys atsakinėja atvirai?
S.A.: Sunku atsakyti, nes nesame kartu su moterimis, kai jos pildo anketas. Tyrime dalį moterų kalbiname gyvai, šie pokalbiai atrodo labai nuoširdūs ir vertingi, nors tikrai skausmingi pačioms moterims. Smurtas yra ypač jautri ir sunki tema, todėl sunku platinti anketą. Esame be galo dėkingi visoms moterims, kurios skyrė tam laiko, patikėjo, kad jų patirtis gali prisidėti inicijuojant pokyčius.
Akivaizdu, kad moterys yra pavargusios kalbėti apie skaudžias patirtis, nemato prasmės, netiki, kad tai veda į reikšmingus pokyčius. Matydamos tai kalbame apie daugybę kitų savo ar kolegų tyrimų, kurie prisidėjo prie reikšmingų sprendimų, naujų paslaugų ar praktikų atsiradimo. Kad situacija keistųsi, būtina išsiaiškinti daugybę aplinkybių ir čia mums padeda apklausos.
Kaip šios anketos pasiekė neįgalias moteris?
D.J.: Anketas platinome per visas negaliai atstovaujančias organizacijas, per specializuotus centrus, per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie SADM, anketos gale yra įrašyta vaizdo informacija gestų kalba, tačiau respondenčių, pildančių anketas, atsiranda labai nedaug.
Kokių veiksmų žadate imtis gavę apklausos rezultatus?
S.A.: Rezultatus pristatysime valstybės institucijoms ir pagalbą moterims teikiančioms organizacijoms, specialistams. Akivaizdu, kad teikiant pagalbą moterims su negalia, ne visada atsižvelgiama į su negalia susijusias aplinkybes – tai gali būti fizinis prieinamumas, taip pat didesnė priklausomybė (tiek pagalbos prasme, tiek finansiškai) nuo smurtautojo.
Tikimės, kad apklausos rezultatai leis efektyviau reaguoti į sunkumus, su kuriais susiduria smurtą patiriančios moterys su negalia bei kurti reikalingų paslaugų tinklą.
Anketą pildyti:
Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
