Tarptautinę žmonių su negalia dieną vykusiame internetiniame moksliniame-praktiniame renginyje diskutuota apie deinstitucionalizacijos procesą, kuomet neįgalieji asmenys integruojami į grupinio gyvenimo namų sistemą, taip mažinant socialinę atskirtį tarp jų ir likusios bendruomenės. Pristatytas Vilniaus universiteto (VU) Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros mokslininkių vykdomas tyrimas „Žmonės ir vietos: bendruomenių gerovės transformacijos globos paslaugų deinstitucionalizacijos procese“ ir jo pagrindu parengtos rekomendacijos.
Bendruomenės renginiai – suvienijanti ašis
Pranešimą, kuris ir tapo viso renginio ašimi, skaitė sociologė Eglė Šumskienė. Buvo orientuojamasi į dilemą, jog net kai vyksta teigiamą atgarsį turinti stacionarios globos sistemos pertvarka, susiduriama su vietos bendruomenių pasipriešinimu negalią turinčių asmenų kaimynystei. Net apsigyvenę toje pačioje teritorijoje žmonės su negalia sunkiai tampa visaverčiais bendruomenės nariais.
Miesto renginiai, pranešėjos teigimu, yra tos vietos, kuriose vyksta didžiausias bendruomenės maišymasis. Tai tarsi galimybė visiems – tiek negalią turintiems, tiek jos neturintiems asmenims bendrauti, dalytis išgyvenimais, dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose ir dirbtuvėse. Tokie renginiai tampa traukos centru, o žmonės džiaugiasi gražia ir tvarkinga aplinka, vis labiau neįgaliesiems pritaikytais miestais ar gyvenvietėmis.
Kitas grupinio gyvenimo namų sistemos privalumas – pereidami iš institucinės globos asmenys su negalia susiduria su galimybe mes paremtą gyvenimo būdą praturtinti aš dimensija. Jie išmoksta rinktis veiklas ir vietas, kurios siejasi ne tik su bendros grupės, bet ir su jų pačių asmeniniais poreikiais.
Pagrindinis veikėjas – neįgalusis asmuo
VU mokslininkė Jurga Mataitytė-Diržienė pristatė pranešimą „Bendruomenių reakcijų į žmonių su negalia kaimynystę atspindžiai Lietuvos žiniasklaidoje“. Pranešėjos teigimu, kadangi dauguma Lietuvos gyventojų neturi tiesioginio kontakto su negalia turinčiais asmenimis, informaciją jie gauna iš žiniasklaidos, kuri daro nemažą įtaką visuomenės nuomonei. Tyrėja analizavo įvairias publikacijas ir padarė išvadą, kad deinstitucionalizacija nebuvo ta tema, kuri patrauktų žiniasklaidos dėmesį, nebent atsirasdavo neigiamos informacijos ar sensacijų. Tokių publikacijų pagrindiniai veikėjai dažniausiai būna asmenys su negalia, rečiau – savivaldybių ar globos institucijų atstovai, kaimynai. Kita vertus, pasak J. Mataitytės-Diržienės, nors žmogus su negalia buvo pagrindiniu veikėju daugiau nei 90 proc. publikacijų, iš jo gauta kažkokia informacija buvo vos 7 iš surastų straipsnių, o tai sudaro nepilnus 6 procentus. „Taigi galima teigti, kad žmogus su negalia vis dar yra aprašomas labiau kaip objektas. Apie juos kalba kiti žmonės, o jų pačių balsas tose analizuotose publikacijose yra praktiškai negirdimas“, – įžvalgomis dalijasi VU mokslininkė.
Neįgalieji neretai susiduria ir su nepatenkintais bendruomenės nariais, kurie ne itin nori aplink save matyti grupinio gyvenimo namų. Jie bijo neadekvataus ar iššaukiančio asmenų su negalia elgesio, svarsto dėl savo vaikų saugumo. Kai kurie netgi mano, kad tokia neįgaliųjų integracija yra vedama egoistinių sprendimų, bandoma specialiai sukelti priešpriešą ar pasipelnyti. Tiesa, kai kurių bendruomenės narių manymu, ta baimė pagrįsta labiau nežinojimu, nei realia grėsme. Pasak jų, tokia kaimynystė netgi būtų naudinga bendruomenei, praplėstų kai kurių asmenų pasaulėvoką, ko nors išmokytų. J. Mataitytė-Diržienė daro išvadą, kad pasipriešinimas labiausiai susijęs su tuo, jog bendruomenės nariai laiku neinformuojami, negali dalyvauti priimant sprendimą. Ji pabrėžė, kad problemą būtina spręsti, nes valstybė turi pareigą rūpintis visais gyventojais.
Reikia turėti drąsos ir abipusio pasitikėjimo
„Kad neįgalieji būtų priimti bendruomenėje, labai svarbi abipusė sąveika. Tiek bendruomenė turi būti lanksti ir gebėti priimti neįgalųjį asmenį, tiek ir patys neįgalieji turi turėti drąsos, stengtis aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, socialinėje veikloje“, – renginio pabaigoje vykusioje diskusijoje sakė socialinė darbuotoja Ona Krenciūtė.
Pasak socialinės apsaugos ir darbo viceministrės Vilmos Augienės, patys negalią turintys žmonės nedrįsta išeiti į visuomenę, nes labai ilgai yra buvę institucijose. Jos teigimu, užtenka vieno sakinio iš specialistų, kad jis taip ir neišdrįs, arba atvirkščiai – bus padrąsintas.
Justė MEIŠTAITĖ
Motinos Teresės šeimų namų archyvo nuotr.
