Negalią turinčios moterys smurtą artimoje aplinkoje patiria 2–3 kartus dažniau nei kitos moterys. Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) atliktas viktimologinis tyrimas (analizuojantis nusikaltimo aukas) patvirtino ne tik šią statistiką, bet atskleidė ir gerokai platesnį vaizdą.
Statistika realios situacijos neatspindi
Europos Sąjungoje gyvena apie 100 mln. žmonių su negalia. 60 proc. šios populiacijos sudaro negalią turinčios moterys. Tyrimai rodo, kad 37 proc. jų patiria fizinę, seksualinę ir kitokią prievartą. Mūsų šalyje per metus vidutiniškai registruojami 147 negalią turinčių moterų artimoje aplinkoje patiriamo smurto atvejai. „Lietuvoje gyvena apie 123 tūkst. moterų su negalia. Jeigu prievartą patiria 2 iš 3 moterų, tai 147 – neadekvačiai mažas ir realios situacijos neatspindintis skaičius“, – sako LNF atstovė Simona Aginskaitė. Nežinome ir smurto struktūros, formų, intensyvumo. Norėdamas tą spragą užpildyti LNF ir inicijavo šį viktimologinį tyrimą. Tyrėjus konsultavo šios srities profesionalas – mokslininkas, kriminologas, viktimologas Rokas Uscila.
Tyrime dalyvavo 105 respondentės. Jos pateikė atsakymus į standartizuotą klausimyną. Turint galvoje, kad per metus fiksuojama apie 150 nuo smurto nukentėjusių negalią turinčių moterų, tyrimo organizatorių teigimu, pasiekta kritinė masė, todėl galima daryti apibendrinančias išvadas.
Patiriamas smurtas – įvairus ir ilgalaikis
LNF atliktas tyrimas atskleidė, kad dažniausiai negalią turinčios moterys patiria psichologinį smurtą – tai nurodė beveik 93 proc. respondenčių. Fizinį smurtą kenčia apie 84 proc., ekonominį – apie 68 proc. moterų. Daugiau nei pusė nukentėjusiųjų (56 proc.) teigia patiriančios seksualinę prievartą, nors, pasak R. Uscilos, oficialioje statistikoje per pastaruosius 7 metus neužfiksuotas nė vienas tokio smurto atvejis. Ir tai kelia didžiulį nerimą.
Dar vienas išryškėjęs susirūpinimą keliantis faktas – negalią turinčių moterų patiriamas smurtas nėra vienkartinis dalykas. Tyrėjai domėjosi ne tik šiandienine situacija, bet prašė prisiminti ir prieš savaitę, mėnesį, pusmetį, metus ir netgi prieš 5 metus patirtą prievartą. Respondenčių atsakymai patvirtino, kad smurtas prieš jas yra nuolatinis, sisteminis, intensyvus: 24 proc. aukų patiria nuolatinę seksualinę prievartą, 26 proc. – nuolatinį fizinį, beveik 64 proc. – nuolatinį psichologinį smurtą. 73 proc. respondenčių nurodė, kad prieš jas buvo smurtaujama 5 metus.
Pagalbos ieškojo ne visos
Paklaustos, kur ieškojo pagalbos, beveik trečdalis respondenčių atsakė, kad niekur nesikreipė, o susitvarkė pačios, be išorinės pagalbos. Mažiau nei penktadalis minėjo policiją, teisėsaugos institucijas bei šeimos narius, draugus, artimuosius.
Moterys neslepia nesitikinčios realios pagalbos. Pasak jų, beprasmiška kur nors kreiptis. Be to, kaip kai kurios prisipažino, joms buvo gėda, buvo per daug išsigandusios, bijojo pasikartojančio smurto.
Trūksta ir žinių apie pagalbą teikiančias organizacijas. Tyrimą pristačiusi S. Aginskaitė pabrėžė, kad daugiau nei pusė respondenčių tiksliai arba visiškai nežino, kur kreiptis patyrus smurtą.
Mažiau nei ketvirtadalis respondenčių teigė sulaukusios bendros konsultacijos, ką turėtų daryti patyrus smurtą, penktadalis – psichologo pagalbos, kas dešimtai patarė teisės specialistai. Vis dėlto dešimtadalis moterų teigė, kad joms nebuvo pasiūlyta jokios pagalbos.
O ką daryti? Kur dėtis?
„Neturim kur gyventi su vaiku… esam užsirašę į eilę socialiniam būstui… bet ir to bijau… nes viena vos pajėgiu susitvarkyti su vaiku… jis sunkus autistas.“ „Esu fiziškai priklausoma, nes turiu fizinę negalią.“ „Sudėtinga rasti darbą turint negalią.“
Tokiomis ir dar skaudesnėmis istorijomis dalijosi moterys, tyrėjų paklaustos, kodėl toleruoja smurtautojus, kodėl jų nepalieka. „Jis mano tėtis, taip pat mama nori, jog su juo bendraučiau.“ „Mama gera, ją myliu, ji taip pat kenčia, neturiu kitų namų“, – atsiveria respondentės.
Tyrimas atskleidė, kad smurtą artimoje aplinkoje patyrusios moterys esminių permainų nesitiki. Anketos rodo, kad moterų lūkesčiai kreipiantis pagalbos buvo didesni nei suteikta pagalba. Kas trečia respondentė netiki, kad pagalba įmanoma.
Kas padėtų išsilaisvinti iš smurto gniaužtų?
Kokias išeitis mato pačios moterys? Daugiausiai vilčių tyrimo dalyvės sieja su saugia aplinka, kur smurtautojas jų nesurastų, ir su jų poreikius žinančių specialistų pagalba. To tikisi apie ketvirtadalis respondenčių. Savo anketose moterys taip pat pabrėžė, kad joms trūksta nemokamos ilgalaikės psichologinės pagalbos, psichoterapijos po patirtų išgąsčių. Kai kurios svarstė, kad būtina daugiau dirbti ir su smurtautojais – reikia organizuoti mokymus, aiškinti, kaip suvaldyti smurto protrūkius.
R. Uscila sako, kad jau yra gerų pokyčių – nuo šių metų turi pradėti veikti smurto arešto orderis, kurio tikslas – pašalinti smurtautoją, apsaugoti auką. Numatytas ir korekcinis darbas su smurtautoju. Taigi, pasak jo, einame teisinga linkme.
Reikia konkrečių veiksmų plano
R. Uscilos teigimu, tyrimas labai aiškiai išskyrė viktimizacijos struktūrą, leido pamatyti smurto apimtis ir kokias aukas turime. Pristatydama tyrėjų rekomendacijas S. Aginskaitė pabrėžė, kad pirmiausia reikia mažinti moterų su negalia izoliaciją. Jas reikėtų įtraukti į užimtumą, NVO veiklas, teikti savarankiškumo palaikymo paslaugas.
Labai svarbus ir specializuotos pagalbos paslaugų prieinamumas, švietimas, kad moterys atpažintų smurtą, žinotų apie galimą pagalbą. Reikia šviesti ir teisėsaugos institucijų pareigūnus.
Pasak S. Aginskaitės, būtina daryti viską, kad smurtą patiriančios moterys būtų skatinamos kreiptis pagalbos. Situaciją palengvintų Stambulo konvencijos ratifikavimas ir jos priemonių aktyvavimas.
Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės Eglės Čaplikienės teigimu, reikėtų sukurti konkrečių veiksmų planą, pagalbos tinklą. Pasak jos, dabar net ir specializuotos pagalbos centrai negali padėti, jų paslaugos sunkiai prieinamos. R. Uscilos nuomone, naujo tinklo kurti nereikėtų, užtektų pagal pažeidžiamiausios aukos kriterijų pritaikyti jau esantį.
LNF šį tyrimą ketina tęsti toliau, į jį įtraukti ir gyvus pokalbius su smurtą patiriančiomis moterimis. O apibendrintos išvados ir rekomendacijos turėtų būti pateiktos už šią sritį atsakingoms institucijoms, tapti veiksmų planu, padedančiu moterims išsivaduoti iš smurtinės aplinkos.
Aldona MILIEŠKIENĖ
