Vykstant karui Ukrainoje labiausiai nukenčia negalią turintys žmonės. Daugybė jų yra įkalinti savo butuose – dingus elektrai neveikia liftai, kiti, vaikštantys, slepiasi rūsiuose ir rizikuoja savo gyvybe negaudami vaistų. Baisiausia, kad šiame kare nebeliko jokių taisyklių: bombarduojamos ligoninės, vaikų sanatorijos, psichoneurolologiniai pensionatai.
Tapo negalios įkaitais
„Neįgalieji visoje šalyje yra tapę savo negalios įkaitais – mes negalime patekti į slėptuves, negalime pasirūpinti maistu ir vandeniu, reikalingais vaistais...“ – savo feisbuko paskyroje rašo Uliana Pčolkina, kuri gyvena Bučos miestelyje prie Kyjivo, tapusiame karo lauku į Ukrainos sostinę norintiems patekti Rusijos okupantams. Uliana, kaip ir jos vyras, juda neįgaliojo vežimėliu. Moters teigimu, neįgaliam žmogui iš čia ištrūkti nėra šansų. Visi keliai susprogdinti, mieste nėra jokių komunikacijų, elektros, trūksta vandens, dujų, temperatūra butuose siekia 10–12 laipsnių. „Mūsų mieste humanitarinė katastrofa!!! Gelbėkit žmones Bučoje!!! Mes neturime šansų be pagalbos!!!“ – nevilties kupinu balsu prašo Uliana.
Julija Resenčuk vadovauja organizacijai, kuri rūpinasi žmonių su negalia (daugiausia – sunkių judėjimo sutrikimų turinčių) įtrauktimi. Ji juda neįgaliojo vežimėliu. Jos vyras taip pat turi negalią. Julija kartu su vyru ir metukų sūnumi pasitraukė iš bombarduojamo Kyjivo vasario 24-ąją, kai dar buvo tokia galimybė. Šeima įsikūrė Vakarų Ukrainoje, kur šiuo metu sąlyginai ramu.
Julijos teigimu, tokių kaip Uliana yra labai daug. „Žmonės su negalia atsiduria sunkiausioje situacijoje. Jie yra įstrigę savo butuose kaip kalėjimuose. Su dalimi savo organizacijos narių jau savaitę iš viso negaliu susisiekti. Labai tikiuosi, kad ten tiesiog nėra ryšio“, – apgailestauja Julija.
Taip šiuo metu atrodo didžiausios Kijivo ligoninės „palatos“.
Apšaudomi net humanitariniuose koridoriuose
Pasak J. Resenčuk, šiuo metu daugelyje apšaudomų miestų nėra elektros, dėl to neveikia liftai. Net jei ir nusileistų laiptais žemyn, vežimėliais judantys žmonės neturėtų kur bėgti, nes slėptuvės nepritaikytos. Lieka vienintelė viltis – tikėtis, kad sprogmuo neatskirs iki jų buto. Julija nuolat palaiko ryšį su savo organizacijos nariais ir padeda tiems, kurie nori ištrūkti iš bombarduojamų teritorijų. Deja, tai labai sudėtinga. Evakuotis į užsienį šiuo metu labai nesaugu – Rusija nesilaiko pažado atlaisvinti žaliąjį humanitarinį koridorių. Buvo apšaudyti taikūs žmonės, norintys pabėgti iš karo zonos. Netgi neužtikrinama galimybė žmonėms atvežti maisto, vaistų.
„Mano draugė vežimėlyje, kuri bėgo iš Irpinės, dabar dėl šoko net kalbėti negali. Vaizdai, kuriuos matė, ją pribloškė. Sugriauti namai, ištisi miestai, sugriauti likimai, žmonės sėdi rūsiuose bijodami išeiti net maisto. Vakar apšaudė šeimą, kuri norėjo pasitraukti iš bombarduojamos Irpinės. Taip pat savanorius, kurie važinėjo norėdami padėti žmonėms. „Rusų kareiviams turbūt jau duota komanda šaudyti į visus“, – apgailestauja Julija.
Gresia katastrofa
Tatjana Kuleša vadovauja organizacijai, kuri rūpinasi retomis genetinėmis ligomis sergančiais vaikais. Jos sūnui Dmitrijui buvo 11 metų, kai diagnozavo retą genetinę ligą – mukopolisacharidozę. Šią ligą galima koreguoti vaistais, tačiau juos reikia vartoti visą gyvenimą be pertraukų. Kitaip liga pažeidžia visus organus ir žmogus tampa visiškai neįgaliu. Deja, šiuo metu tokių vaikų situacija labai sudėtinga.
„Nežinau, kaip rasti žodžių apibūdinti tai, kas vyksta. Mūsų taikūs miestai yra bombarduojami ir žudomi vaikai. Šeimos su vaikais per dienas sėdi rūsiuose be vaistų“, – pasakoja Tatjana. Jos šeima pasirinko išvykti iš Kyjivo, nes ten vyko stiprūs apšaudymai. „Esame įsikūrę Vakarų Ukrainoje ir nesiruošiame vykti į užsienį. Šiuo metu Dima negydomas, nes terapiją galima gauti tik Kyjivo ligoninėje“, – sako Tatjana. Moters teigimu, jos sūnus kurį laiką galės pabūti be gydymo, nes jo ligos forma sąlyginiai lengvesnė, tačiau daugeliui kitų mažųjų pacientų nutrauktas gydymas smarkiai pablogins sveikatą, o kai kuriems, deja, baigsis skausmingomis mirtimis.
Ligoninė didvyriškai laikosi
Sekmadienį Rusijos kariuomenė užėmė psichoneurologinį pensionatą Kyjivo srityje Borodiankoje, kuriame tuo metu buvo per 500 pacientų, 100 iš jų – gulintys, kurių transportuoti neįmanoma. Šalia pensionato vyko stiprūs šaudymai. „Inclusion Europe“ praneša, kad Ukrainos institucijose yra mažiausiai 100 tūkst. vaikų ir suaugusiųjų. Jie yra didžiausioje rizikoje.
Į apšaudymus pateko ir didžiausia Kyjivo ligoninė Ochmatdit. Čia gydomi vaikai, kuriems reikia sudėtingiausios pagalbos, tarp jų – ir sergantys onkologinėmis ligomis, po galvos operacijų ir pan. Laimei, po galingo sprogimo niekas nenukentėjo. Išdužo langai, buvo pažeistos durys. Tokį išpuolį ligoninė patiria jau antrą kartą, tad nutarta dalį ligonių evakuoti, o tuos, kuriems gydymas gyvybiškai būtinas, perkelti į rūsį. Ligoninėje liko vaikai, kuriems reikia nuolatinės dializės, taip pat našlaičiai, neturintys kur eiti. Ligoninė skelbia, kad nepaisant grėsmės, gydytojai dirba savo darbą, jie niekada neišeina iš ligoninės. Rūsyje dirbti labai sunku, bet su visomis lovomis ir įranga keliauti aukštyn žemyn laiptais dar sudėtingiau. Pradeda trūkti ir medikamentų.
Ochmatdit ligoninė priima ir sužeistuosius. „Šiandien priėmėm 5 sužeistus vaikus. Vienas 6 metų berniukas mirė. Jis buvo apšaudytoje mašinoje. 2 vaikai šiandien mirė, nes greitoji negalėjo jų atvežti“, – rašoma ligoninės feisbuko profilyje. Oficialūs Ukrainos šaltiniai praneša, kad iš viso jau nukentėjo (žuvo arba yra sužeisti) apie 840 vaikų.
„Kad ir kaip mums baisu, profesionalumas ir atsidavimas Tėvynei yra aukščiau visko“, – vaizdo reportaže pasakoja ligoninės chirurgas. Jo teigimu, pasiduoti neleidžia ir vaikai: „Jų kovinė dvasia stebina net mus: šis mažylis, kovojantis su vėžiu, dainuoja dainas, kad nuramintų save ir savo šeimą.“
Žmonės su negalia prisideda prie karo kaip gali - negalintys kariauti daro Molotovo kokteilius.
Visą laiką kare
Nenuleidžia rankų ir J. Resenčuk. „Daugelis žmonių lieka ir nori padėti savo šaliai. Mes taip pat. Esame visą parą kare. Dirbame tai, ką galime. Stengiamės išvežti žmones iš nesaugių zonų, organizuojame maisto tiekimą“, – pasakoja moteris. Ji džiaugiasi, kad prieš parą pavyko suorganizuoti evakuaciją šeimoms, auginančioms negalią turinčius vaikus. Į Lenkiją išvyko beveik 200 vaikų su negalia, iš kurių 32 – neįgaliojo vežimėliuose. Pasak Julijos, į juos kreipiasi įvairios tarptautinės organizacijos, universitetai, kurie siūlo įvairią pagalbą negalią turintiems studentams ir dėstytojams.
Julija pasakoja, kad tie, kurie negali kariauti, daro Molotovo kokteilius. „Mes narsi tauta. Mes tikime savo pergale, esame vieningi, mes atiduodame visas jėgas, kad karas kuo greičiau baigtųsi“, – viltingai pokalbį baigia J. Resenčuk.
T. Kulešos organizacija taip pat rūpinasi savo nariais: padeda laikinai apgyvendinti Vakarų Ukrainoje, konsultuoja, kaip kirsti sieną, organizuoja vaistų ir prekių pristatymą į apgultus miestus. „Mums reikia tarptautinės pagalbos – ir, visų pirma, informacinės, nes turbūt ne visi supranta, kas vyksta. Tai yra siaubinga. Tai realūs žūvantys žmonės“, – teigia T. Kuleša.
Vis daugiau žmonių su negalia atvyksta ir į Lietuvą. Duris atveria pritaikyti viešbučiai, padėti imasi įvairios nevyriausybinės organizacijos, savivaldybės, pavieniai žmonės.
Aurelija BABINSKIENĖ
Ligoninės Ochmatdit nuotr.
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
