Iš Ukrainos nuo karo pabėgo jau daugiau kaip 3 milijonai žmonių. Dalis iš jų – negalią turintys žmonės, kuriems likti karo niokojamoje šalyje ypač pavojinga – slėptuvės nepritaikytos, stringa medicininė pagalba, pradeda trūkti vaistų. Lietuva ėmėsi padėti šiems žmonėms, tačiau juos globojantieji teigia, kad labai sudėtinga patenkinti visus jų poreikius, trūksta ne tik būtiniausių priemonių, bet ir pagalbą pasiryžusių suteikti rankų.
Lietuvoje jaučiasi saugus
Denisas Belikovas Lietuvoje jaučiasi saugus. Nuo dializių priklausomas vyras bėgdamas iš bombarduojamo Charkivo 5 dienas praleido kelionėje. Atvažiavęs į Lietuvą jau vos laikėsi ant kojų. Tačiau vyras džiaugiasi, kad pabėgėlių priėmimo centro savanoriai sureagavo labai operatyviai – iškvietė greitąją pagalbą, kuri nugabeno Denisą į ligoninę. Čia jam nedelsiant buvo atlikta dializė. Šiuo metu vyras gydomas vienoje iš Kauno ligoninių. Jis dėkoja medikams ir visam personalui, kad juo nuoširdžiai rūpinasi, o svarbiausia – jis gali nusiraminti, nes aplink nesproginėja bombos.
„Buvo labai baisu. Šokas, baimė, nesupratau, kas vyksta. Kai išvažiavau iš Charkivo, pusės miesto jau nebebuvo“, – prisimena Denisas. Kai prasidėjo stiprus bombardavimas, jis gulėjo ligoninėje. Savanoriai pradėjo kalbėti, kad reikės evakuotis. Gydytojai svarstė, kad gali pritrūkti vaistų. Iš pradžių Denisą nuvežė į Dniprą, paskui pasakė, kad važiuos į Lietuvą. „Man buvo tas pats kur važiuoti, svarbiausia ištrūkti iš to pragaro“, – sako vyras. Jis supranta, kad slėptis nuo bombų rūsyje ilgai nepavyktų – savaitė, praleista be dializės, jam reikštų mirtį.
Julianas gavo šiuolaikiškų diabeto valdymo priemonių.
Trūksta visko
Pasak negalią turinčiais asmenimis besirūpinančios Jurgitos Minderytės, vien ji koordinavo daugiau nei 70-ies į Lietuvą atvykusių šeimų, kuriose yra žmonių su negalia, įsikūrimą. Laukiama ir 46 vaikų su negalia iš globos namų, tačiau pakeliui jie kažkur prapuolė.
J. Minderytės teigimu, pasirūpinti žmonėmis su negalia labai sunku – darbas trunka ir dieną, ir naktį. Kiekvieno sveikatos būklė ir poreikiai skirtingi. Vienam reikia sudėtingo gydymo ar kitos medicininės pagalbos, kitam – brangių vaistų ar higienos priemonių, vežimėlio, specialių batų. Yra vaikų, kurie valgo tik specialų arba trintą maistą. Moters teigimu, daug laiko užima registracija, formalumų sutvarkymas.
Pasak J. Minderytės, problema – ne tik priemonės, trūksta ir padėti galinčių žmonių. Tiesa, pečius surėmė įvairios neįgaliųjų organizacijos, kurios perima globą pagal negalios pobūdį.
Valstybės pagalbos Jurgita sako kol kas nejaučianti. Galima nemokamai gauti receptinių vaistų, tačiau yra daugybė kitų dalykų. Labai brangiai kainuoja įvairios slaugos ir higienos priemonės.
Jurgita sako, kad pati yra ketvirtadaliu ukrainietė, todėl negali palikti šių žmonių likimo valiai. Ji verda labai skanius ukrainietiškus barščius, kuriuos giria ir ukrainietės.
Padeda sergantiems diabetu
Julianas į Lietuvą atvyko su besibaigiančiu insulinu ir neaišku kokiu gliukozės kiekiu kraujyje, nes kelias dienas neturėjo kuo jo pasimatuoti. Sergant diabetu nežinoti gliukozės kiekio kraujyje prilygsta vaikščiojimui judrioje gatvėje užrištomis akimis. Maža to, Julianas, pasirodo, vartoja insuliną, kokio Lietuvoje jau seniausiai nėra. Padėti jam ėmėsi klubas „Diabeto IQ“. Padovanojo reikiamų priemonių, susisiekus su gydytoja aptarė, kokias insulino dozes jam leistis. Julianą labiausiai nustebino ir nudžiugino fondo #neapiemane padovanotas gliukozės jutiklis, nes tokio dalyko nebuvo matęs. Nuo šiol gliukozės kreives jis gali stebėti telefone.
Pasak klubo „Diabeto IQ“ vadovės Inos Juotkienės, iš Ukrainos atvykę žmonės, neturėdami diagnostinių juostelių, gliukomačių, gliukozės jutiklių negali stebėti savo gliukozės kiekio kraujyje, vadinasi, negali nuspręsti, kokį insulino kiekį jiems būtina susileisti.
Neturint pakankamai insulino irgi susiduriama su didele problema, nes sergantiems I tipo diabetu insulinas yra gyvybiškai svarbus, ilgai jo negavus sutrinka sveikata, galima netekti sąmonės, netgi panirti į komą.
„Galbūt esame susidarę klaidingą nuomonę, bet atrodo, kad pagalba ukrainiečiams daugiausiai teikiama privačia iniciatyva. Mūsų klubas, neprašomas jokių valstybės ar savivaldybių institucijų, pats ėmėsi iniciatyvos rinkti paramą nuo karo Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu. Gavę žinią apie diabetu sergantį iš Ukrainos atvykusį žmogų su juo susisiekiame ir išsiaiškiname jo poreikius, jeigu įmanoma, vežame priemones patys arba suruošiame siuntą su reikalingomis priemonėmis ir išsiunčiame per paštomatą. Dažną nudžiuginame padovanodami gliukozės jutiklį, nes apie tokias diabeto valdymo priemones jie paprastai nebūna girdėję“, – pasakoja I. Juotkienė.
Lanko užsiėmimus draugijoje
Įvykiams Ukrainoje abejinga negali likti ir Alytaus rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Liudmila Makselienė. „Aš pati kažkada atvažiavau į Lietuvą iš Ukrainos. Nebuvau labai svetingai sutikta, tad dabar noriu kiekvieną apkabinti, išklausyti, kartu paverkti“, – pasakoja Liudmila. Ji namuose priėmė savo giminaičių šeimą, o į draugijos užsiėmimus Dauguose pakvietė prisijungti ten apsigyvenusias moteris su vaikais. „Jos labai nori ateiti, jaučiasi priimtos, suprastos“, – sako L. Makselienė.
Draugijos moterys mezgė kojines ukrainiečių kariams, kurias perdavė per paramą į Ukrainą vežantį „Praeities žvalgą“. Taip pat kermošiuje Simne dalino ukrainietišką maistą, o žmonės galėjo paaukoti Lietuvoje besikuriantiems ukrainiečiams. Pasak Liudmilos, Butrimonyse apsigyveno darbų mokytoja, kartu su savivaldybe svarstoma galimybė ją įdarbinti užimtumo mokytoja draugijos padalinyje Butrimonyse.
Ukrainiečiai galės gauti valstybės pagalbą
SADM informuoja, kad laikinąją apsaugą gavę negalią turintys ukrainiečiai Lietuvoje galės gauti visas reikiamas socialines paslaugas, slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas bei naudotis visomis neįgaliųjų integracijos priemonėmis.
Šalies savivaldybėse jie galės kreiptis dėl socialinių paslaugų. Bendrosios socialinės paslaugos (informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, maitinimo organizavimas, aprūpinimas drabužiais ir avalyne, asmeninės higienos ir priežiūros paslaugomis ir kt.) jiems galės būti teikiamos nenustačius socialinių paslaugų poreikio. Jei jų nepakaks, bendra tvarka galės būti skiriamos ir teikiamos specialiosios socialinės paslaugos asmens namuose ar socialinių paslaugų įstaigoje.
Negalią turintys asmenys, gavę laikinąją apsaugą Lietuvoje, taip pat galės gauti reikiamas techninės pagalbos priemones (judėjimo, regos, klausos, komunikacijos, sensorikos), kreiptis dėl asmeninio asistento pagalbos, būsto pritaikymo, gestų kalbos vertėjo paslaugų.
Ukrainiečiams su negalia bus mokamos ir šalpos pensijos, jie turės teisę ir į piniginę socialinę paramą.
„Atkreipiame dėmesį, kad norint užtikrinti nuo karo pabėgusių Ukrainos žmonių minimalius poreikius ir pragyvenimą Lietuvoje, jau dabar savivaldybės taip pat gali teikti jiems socialinę paramą, pavyzdžiui, skirti vienkartinę, tikslinę, periodinę ar sąlyginę pašalpą“, – informuoja SADM.
Po to, kai rašėme
Kai kurie mūsų skaitytojai, perskaitę straipsnį „Lietuvoje glaudžiasi vis daugiau žmonių su negalia iš Ukrainos“ sunerimo, kad pakeliui į Lietuvą dingo Ukrainos vaikai su negalia. Pasiaiškinome situaciją.
Pasirodo, įvyko nesusipratimas. Negalią turinčiais žmonėmis besirūpinanti Jurgita Minderytė patikslino, kad jai buvo perduota žinia, jog autobusas su vaikais važiuoja į Lietuvą. Buvo nutarta juos apgyvendinti Žolyno slėnyje. Patalpos paruoštos, parūpinta maisto. Vis dėlto vaikai neatvyko ir susisiekti su jais nepavyko.
Žmonių su negalia pervežimą iš Ukrainos į Lietuvą koordinuojantis asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ vadovas Ričardas Dubickas sako, kad autobusas į Lietuvą atvyko, tačiau žmonės pasirinko apsistoti Kaune.
Aurelija BABINSKIENĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
