Balandį minima ne tik Autizmo diena, visas šis mėnuo skirtas autizmo supratimui. Sparčiai daugėjant autistiškų vaikų, auga ir domėjimasis šiuo sveikatos sutrikimu. Virtualus pokalbis su Santaros klinikų Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja, vaikų neurologe, socialine pedagoge Laima Mikulėnaite taip pat sulaukė didžiulio dėmesio – prie jo prisijungė net 1 200 autizmu besidominčių žmonių.
Autizmo neišaugsime
Autizmas – tai raidos sutrikimas, būklė, su kuria žmogus ateina į gyvenimą ir su kuria iš jo išeis. Nors dažniausiai kalbame apie autistiškus vaikus, o apie suaugusiuosius užsimename retai, autizmo išaugti negalima. Pasak L. Mikulėnaitės, šio sutrikimo spektras labai platus – nuo lengvos iki itin sunkios būklės. Svarbiausias autizmo bruožas – šį sutrikimą turintis žmogus kitaip kuria santykius su žmonėmis. Moksliškai tai vaidinama sutrikusia socialine sąveika arba sutrikusiu socialiniu bendravimu.
Autistiški vaikai bendrauja kada nori ir kaip nori, priklausomai nuo nuotaikos. „Kalbame apie kokybiškai kitokį bendravimą su aplinka ir su žmonėmis“, – sako medikė. Tai, kaip jie prisitaikys gyvenime, priklauso ne tik nuo jų pačių galimybių, bet ir nuo mūsų pagalbos.
Autistiškas vaikas – išbandymas šeimai
L. Mikulėnaitės teigimu, kai į pasaulį ateina kitoniškas vaikas, šeima išgyvena krizę. Pirmiausia ji patiria šoką – kodėl taip atsitiko mums? Kita stadija – neigimas. Tėvai negali patikėti, kad juos ištiko tokia bėda. Paskui neigimas perauga į pyktį, agresiją, po jų laukia depresija, nusivylimas, kad nepaisant visų pastangų, taip ir nepavyksta pasiekti norimo rezultato. Pasak L. Mikulėnaitės, susitaikymas ateina tik dar po kelerių metų. Susitaikymas – tai išmokimas gyventi su kitonišku vaiku. Kai susitaikai, tampa lengviau, turi daugiau informacijos, žinai, ką reikia daryti. Tiesa, susitaikyti vis tiek sunku, nes visuomenė dažniausiai atstumia tokį vaiką: nenori priimti į darželį ar mokyklą, trūksta specialistų, psichologinės pagalbos ir pan.
L. Mikulėnaitės teigimu, tėvai labai anksti pamato, kad vaiko raida atsilieka: jis nežiūri, nesišypso kalbinamas arba žiūri į lubas. Dar vienas būdingas bruožas – kai vaikui negerai, jį prisiglaudžiame, prisispaudžiame prie savęs, ir jis nurimsta, o autistiškas vaikas – atvirkščiai, stumiasi nuo mamos ir nurimsta tik paguldytas į lovelę. Nelengva ir parinkti jam maistą, užmigdyti. Kitaip nei įprastos raidos vaikų vystosi ir jų judesiai.
Ankstyva diagnostika – veiksmingesnė pagalba
Kuo anksčiau visa tai pastebėję tėvai kreipsis į medikus, tuo anksčiau bus galima padėti tokiam vaikui. Deja, tėvai dažnai nenori to pripažinti ir delsia apsilankyti pas specialistus. L. Mikulėnaitė ragina nebijoti kreiptis į medikus. Pasak jos, niekas mažyliui diagnozės be reikalo neparašys, bet jei specialistai nustatys ankstyvą raidos sutrikimą pirmaisiais jo gyvenimo metais, tuomet labai anksti bus galima jam padėti. Ir ta pagalba bus efektyvesnė, veiksmingesnė.
L. Mikulėnaitės teigimu, labai svarbu mokyti vaiką bendrauti, leisti jam pajusti, kad bendravimas naudingas. Pasak jos, reikia kurti santykius, skatinti žaisti bendrus žaidimus, stengtis prisitaikyti prie vaiko, suprasti, kas jį motyvuoja. Būtina sukurti vaikui komunikacijos sistemą – jeigu jis nekalba, negali išreikšti savo poreikių, reikia atrasti būdą, kaip jis galėtų perteikti, ko jis nori ar nenori. Pasak medikės, jeigu tokios galimybės nesuteiksime, jis tai išreikš nepriimtinu elgesiu. Tuomet visiems bus sunku – ir pačiam vaikui, kai elgiasi netinkamai, ir tėvams, nes visi aplinkui tai pastebės, ir visuomenei, nes tokį elgesį jai nėra malonu matyti.
Pasak L. Mikulėnaitės, apie 40 proc. autistiškų vaikų niekada nepradeda kalbėti. Tačiau galima leisti jiems kalbėti paveiksliukais, programėlėmis, komunikatoriais.
Autizmas gali būti dovana?
„Įprastos raidos vaikai užauga savaime. Šitie vaikai savaime neauga“, – sako L. Mikulėnaitė. Pasak jos, grožis tas, kad matai, kaip tavo vaikas išmoksta fiksuoti žvilgsį, paima žaisliuką, pradeda žaisti, kaip pasako pirmą žodį, sakinį. Šitų vaikų tėvai mato tai, ko daugelis žmonių nepastebi, praleidžia pro akis, neatkreipia dėmesio. Ir tai – dovana.
O ką autistiškas žmogus gali duoti visuomenei? L. Mikulėnaitė atkreipia dėmesį, kad Aspergerio sindromą turintys žmonės paprastai pasižymi aukštu intelektu. Kartais net aukštesniu nei įprastai. Todėl jie tampa pažangos vedliais. Niutonas, Enšteinas, Geitsas, kiti garsūs žmonės – jie keičia pasaulį, atranda tokius dalykus, kurių įprastos raidos žmonės neatrastų.
Visai neseniai televizijos rodyti serialai „Stebuklas“, „Stulbinami protai“ leido geriau pažinti išskirtinius autistiškų žmonių gebėjimus. Tokie žmonės – nauda visai mūsų visuomenei.
L. Mikulėnaitė ragina neslėpti nuo visuomenės autistiškų vaikų, nebijoti visur su jais eiti, visiems būti kartu, kad vieni kitus matytume, vieni iš kitų mokytumėmės. Ji pasidžiaugia, kad pakeistas Švietimo įstatymas, kai nuo 2024 metų mokyklos turės priimti visus vaikus, leis žengti dar vieną svarbų žingsnį į tarpusavio supratimą.
Onė PŪKAITĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
