Priešpaskutinį rugpjūčio sekmadienį Vilnių užtvindo dviratininkų banga – čia vyksta didžiausia dviračių šventė Baltijos šalyse. Jau 13 kartą surengtame „IKI Velomaratone“ dalyvavo daugiau kaip 10 tūkst. dviračių sporto entuziastų. Tradiciškai į trasą leidosi ir prie vežimėlių varytuvus prisitaisę, ir ant dviračių sėdę, ir su triračiais sportuojantys žmonės su negalia.
Pasiryžo – ir įveikė
Vieviškis Vygintas Narkevičius į velomaratoną atvyko rimtai nusiteikęs. Dėmesį traukė platesnės nei paprastai jo vežimėlio padangos. Vaikinas pasakojo, kad prieš porą metų, kai pirmą kartą dalyvavo šiame maratone, plonytės padangos neatlaikė prie
Karaliaus Mindaugo tilto skaldyto akmens trinkelėmis grįsto grindinio. Šį kartą nutarė nerizikuoti ir jas pasikeitė.
Antrajam velomaratonui Vygintas jautėsi pasiruošęs ir fiziškai. „Kiekvieną dieną važinėju su hibridiniu varytuvu. Kai reikia įveikti didesnius atstumus, jis – nepamainomas dalykas“, – sako vaikinas. O tų ilgesnių kelionių dažnai atsiranda – į Elektrėnus pirmyn-atgal suvažinėjo – 20 km nuvažiavo, išsiruošė į Trakus – ir 40 km susidarė.
Pirmajame velomaratone vaikinas įveikė vieną 10 km ratą. „Praeitą kartą buvau dar neseniai po traumos, dabar jau ketvirti metai po nesėkmingo nėrimo į tvenkinį, kaklo lūžio“, – pasakoja Vygintas. Teko sėsti į vežimėlį, vaikinas nevaldo rankų pirštų, o ir pačių rankų funkcionalumas – tik 30-40 procentų. Nepaisant visko, su nauju hibridiniu varytuvu aktyviai gyventi besistengiantis, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje automobilių inžineriją studijuojantis vaikinas šįkart buvo pasiryžęs padaryti maksimumą – įveikti visus tris velomaratono trasos ratus. Ir jis tai padarė!
Antrą kartą į velomaratone dalyvavo ir Jaroslavas Milevskij. Į daug veiklų įsisukęs vaikinas turi susidėlioti, kam vienu ar kitu atveju skirti prioritetą. Ir dabar pasvarstė, ar grįžus iš Monciškių, kur kaip instruktorius dirbo dviejose stovyklose, kibti į darbus prie statomo namo, ar važiuoti į velomaratoną. Šįkart nusprendė, kad trumpam atitrūkti irgi sveika.
„Pirmą kartą važiavau vieną ratą, šįkart ruošiuosi įveikti du. Man ir trys ratai būtų nedaug – po 50 km nuvažiuoju, ir 100 km esu įveikęs. Dėl tos kelio dangos prie Karaliaus Mindaugo tilto nėra noro važiuoti. Matysiu, kaip seksis“, – svarstė Jaroslavas.
Varytuvas, su kuriuo leidosi į velomaratoną – jau trečiasis jo pagalbininkas. Prieš tai porą metų turėjo kitą, dar anksčiau – važinėjo su mechaniniu. „Nesvarbu, kokiu varytuvu naudojiesi, minti vis tiek reikia. Nors ir įjungi pagalbą, mindamas turi palaikyti pagreitį, kad tolygiai važiuotum“, – patirtimi dalijosi Jaroslavas.
Kęstutis Skučas lengvai įveikė 3 velomaratono ratus.
Patiems minti naudingiau
Du Kauno RSK klubo nariai – Kęstutis Skučas ir Jurijus Savickij važiavimą palengvinančių hibridinių ar elektrinių varytuvų dar nebando. „Pripažįstu tik mechaninį varytuvą, kur reikia pačiam minti, o hibridinis – jau ne tas. Kieno silpnos rankos, kam sunku įveikti įkalnes, tokie varytuvai gerai, bet tiems, kurie gali, patiems minti naudingiau“, – tikina Kęstutis.
30 km trasą K. Skučas pralėkė su vėjeliu. Neįgaliųjų vežimėlių lenktynėse laurus skinančiam sportininkui tai nebuvo didelis iššūkis. Jis jau užsiregistravo ir į rugsėjo 11 dieną vyksiantį bėgimo maratoną. „Reikės tik vežimėlį pasikeisti, – šypsojosi jis. – Velomaratone dalyvauju su pusiau sportiniu, labiau relaksacijai tinkančiu vežimėliu, o bėgime persėsiu į vežimėlį su lankais.“
Anksčiau tokius maratonus aplenkdavęs Kęstutis sako dabar besistengiantis kiek įmanoma visur dalyvauti. „Įpareigoja ir Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidento pareigos, norisi pavyzdį rodyti, kitus pamotyvuoti“, – atvirai kalba jis.
Jurijui šis velomaratonas buvo jau trečias. „Būtų gerai įveikti visus 3 ratus. Sykį jau esu tai padaręs, – prieš startą kalbėjo vaikinas. – Matysim, kaip seksis pirmas ratas, kiek jėgų pareikalaus.“ Sportiškam vaikinui jėgų užteko, bet po pirmo rato pradėjusios šokinėti varytuvo pavaros sukėlė abejonių, ar važiuoti toliau. Azartas nugalėjo – Jurijus įveikė ir antrą ratą.
Kauno RSK klubui priklausantis vaikinas bando jėgas neįgaliųjų lenktynėse su sportiniais vežimėliais. „K. Skučas – mano treneris, turiu iš ko semtis patirties. Kol kas dalyvauju tik Lietuvos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatuose. Ruošiamės į kvalifikacines varžybas, reikia nusistatyti kvalifikacinę klasę“, – pasakoja vaikinas.
O štai Raimondui Dabužinskui be hibridinio varytuvo velomaratone dalyvauti būtų sunku. Prieš keletą metų turėjo mechaninį, bet, pasak jo, su hibridiniu visai kitas važiavimas. Būtent jis dėl aukšto stuburo pažeidimo pirštų nevaldančiam vyrui leido ir vėl lygiai su visais dalyvauti šiame renginyje. „Pernai įveikiau 3 ratus, užpernai – 1. Kaip seksis šiemet – sunku pasakyti. Neseniai patyriau traumą – nutrūko šoninis kelio raištis. Keturios savaitės – lovos režimo. Tik dabar pradedu kažką daryti“, – pasakojo Raimondas.
Sukaupęs visas jėgas šįkart vyras įveikė du velomaratono ratus. „Monciškėse atsigausiu ir vėl grįšiu į sportą“, – žada disko metimu susidomėjęs Raimondas.
Važiavo ir su dviračiais
Keletas negalią turinčių žmonių važiavo ir dviračiais. Juozas Valiukevičius įveikė visus tris velomaratono ratus, o pirmą kartą save išbandęs Tomas Sadovskis džiaugėsi nuvažiavęs 20 km distanciją. „Vos prieš savaitę susitaisiau dviratį, labai norėjau dalyvauti. Apie tokią galimybę sužinojau prieš porą metų. Norėjau ir pernai dalyvauti, bet kaip tik tuo metu buvau sanatorijoje. Tad surengiau savo velomaratoną – nuo Palangos iki artimiausio Latvijos kaimelio ir atgal apie 50 km nuvažiavau. O šiemet sudalyvavau ir tikrame velomaratone“, – pasakojo Tomas.
„Iš pradžių net neketinau čia dalyvauti, bet Tomas įkalbėjo, – įspūdžiais dalijosi ir pirmą kartą tokiame renginyje ant dviračio sėdęs Lauryas Sakalis. – Įveikiau vieną ratą. Ir tai didelis pasiekimas. Dėl ligų, patirtų traumų yra sutrikusi mano koordinacija, turiu būti atsargus.“
LŽNS projektų koordinatorė Nijolė Zenkevičūtė džiaugėsi, kad dauguma dalyvių ne tik įgyvendino, bet ir viršijo savo lūkesčius, susitiko, pabendravo, parodė visuomenei esantys daug stipresni nei apie juos manoma.
Šventės akimirkos.
Aldona DELTUVAITĖ
Šį straipsnį galite skaityti lengvai suprantama kalba.
