19
A, Lap
9 Nauji straipsniai

„Lobių dirbtuvės“ gamina medžio dirbinius ir švenčia gyvenimą

Čia kasdien dirba proto negalią turintieji.

Tolerancijos link
Nustatymai

Kiekvieną rytą socialinė darbuotoja Vytautė Paškevičiūtė sėda į autobusėlį, sutartose sostinės vietose stabteli paimti bendradarbių bei savanorių, tada suka iš miesto Sudervės link. Vairuotoja ir jos keleiviai džiugiai nusiteikę – kasdien matomi vaizdai tąryt ypač glosto akį: šerkšnoti medžiai ir iš kaminų rūkstantys dūmai atrodo tarsi paveikslėliai. Nuotaikingai juos aptarinėdami ir deklamuodami eilėraštukus apie žiemą pasiekiame darbo vietą – Mozūriškių kaime įsikūrusias „Lobių dirbtuves“. Prie durų jau laukia iš netoliese esančios Betzatos bendruomenės atėjęs dar vienas vaikinas. Visi sueiname į vidų, savanoris iš Italijos Giovanni užkuria krosnelę ir darbo diena prasideda. 

 

„Lobių dirbtuvių“ lankytojai svečius mielai pamoko, kaip dirbti su medžiu.

Kas tos „Lobių dirbtuvės“?

Ši katalikiška bendruomenė gyvuoja ketvirtus metus ir yra išskirtinė tuo, kad čia, pasak įkūrėjų, dirbti ir švęsti gyvenimo susirenka žmonės su proto negalia. Tai ir dienos centras, ir tikra darbovietė – „Lobių dirbtuvės“ gauna įvairių užsakymų, visi kartu planuoja darbus, pasiskirsto užduotis, o neįgaliems darbuotojams moka simbolinį atlygį. Viena iš dirbtuvių sumanytojų ir jų vadovė V. Paškevičiūtė pasakoja, kad keliems aktyviems žmonėms minčių kurti tokią bendruomenę atėjo dirbant su neįgaliaisiais Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos socialiniame centre ir patyrus tarptautinės „Arkos“ bendruomenės dvasią. Anot jos, kai kurie neįgalieji yra gana savarankiški ir norėjosi sudaryti jiems sąlygas ugdyti bei realizuoti savo gebėjimus, taip pat pasistengti, kad visuomenė į juos žiūrėtų ne kaip į vargšus, kuriems reikia tik padėti ir duoti, bet tiesiog kaip į žmones, kurie irgi gali kurti, ką nors gaminti ir būti naudingi. Čia neįgalieji stropiai renkasi kasdien, išskyrus savaitgalius ir šventines dienas (kai kurie sutartomis dienomis lanko kitus užsiėmimus), ir, vadovaujami meistro Povilo Bykovo, darbuotojo Luko Kulikausko bei jos, socialinės darbuotojos, imasi medžio darbų – gręžia, šlifuoja, degina paveikslėlius ar dažo. Žinoma, ir džiaugiasi gyvenimu – nuostabia gamta Neries regioniniame parke, nuolat juokaujančiais bendradarbiais, atvykstančiais svečiais ir dažnomis pačių išvykomis į kitas bendruomenes bei renginius.

 

„Lobių dirbtuvėse“ gaminami įvairūs darbeliai iš medžio.

Kuo dirbtuvėse virsta medis

„Lobių dirbtuvės“ veiklos pradžioje šveicarų finansuojamos programos lėšomis įsigijo medžio apdirbimo stakles, reikalingų įrankių, tad gamina įvairaus dydžio ir paskirties dirbinius: baldus, klauptukus bažnyčiai, kryžius ir visą margumyną smulkesnių daiktų ir suvenyrų. Dirbtuvės bendradarbiauja su Neries regioninio parko direkcija: praeitą rudenį drauge gražino unikalų 220 m. gatvinį Grabijolų kaimą – tvėrė medines tvoras, atnaujino namų langų ir stogų apdailos detales. „Lobių dirbtuvių“ gaminiams yra suteiktas šio parko specialus ženklas – paukštukas, rodantis, kad dirbiniai yra padaryti vietos amatininkų nekenkiant aplinkai ir gyvajai gamtai.

Šiuo metu dirbtuvėse rikiuojamos dėžės ruošinių, iš kurių projekto „Prisėsk prie manęs“ dalyviai konstruos vaikiškas kėdutes. Meistras pjauna kėdučių dugnus, kojas, skersinius, kiti darbuotojai kantriai šlifuoja kampus. Deividas, padedamas Luko, pamažu, stropiai gręžia skylutes, sustojęs atsipūsti pasidžiaugia, kad dėžė pilnėja. Šis užsakymas – tikras iššūkis, nes reikės pagaminti detalių net keliems šimtams kėdžių, bet darbuotojai džiaugiasi, kad jais pasitikima.

Likusius nedidelius lentų galiukus tuoj pat surenka beveik nekalbantis Remigijus ir paaiškina, kad iš jų darys ikonas. Jas gaminti patinka ir Rolandui. Jis vis pasakoja, kaip su Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos socialinio centro lankytojais prie medinio pagrindo klijuoja paveikslėlius. Vyrai iš vienos lentelės paprašo meistro išpjauti angelą, o šis tuoj pat parodo, kad angelas čia jau yra: viduryje tamsi šaka atrodo lyg širdis, o į abi puses užsirietusios rievės – sparnai. Visi pritaria – tikrai, tai angelas. Šiose dirbtuvėse jų pamatysi visur ir visokių: vieni žvelgia nuo palangių, kiti laukia artimiausios mugės gulėdami tarp žaislų ir suvenyrų dėžėse, dar vienas – išdegintas lentelėje – kabo ant sienos ir saugo dirbtuves.

Dairaisi ir matai, kaip šių dirbtuvių lankytojai tiesiog vaikiškai atviri visoms medžio idėjoms – iš plonų šakelių gamina pieštukus, originalias drabužių kabyklas, nykštukus, iš storesnių – namams jaukumo teikiančias nedideles žvakides, iš supjaustytų „griežinėliais“ – stambias sagas tradiciniams žaisliukams ūžėms, iš faneros išpjausto vaikiškų dėlionių, raktinių... Kiek­vienas likęs gabalėlis pačiupinėjamas, paglostomas ir virsta naudingu ar tiesiog gražiu daiktu. Visi dirbiniai dvelkia šiluma, formos, spalvos ir deginti pagražinimai rodo, kiek įdėta širdies ir išmonės.

 

Darbas „Lobių dirbtuvėse“ teikia nemažai džiaugsmo.

Bendrystė ir malda, savarankiškumas ir atsakomybė

„Lobių dirbtuvėse“ ne mažiau už darbą svarbi bendrystė. Čia diena prasideda visų susėdimu aplink krosnelę ir Dievo žodžio skaitymu, pamąstymu, bendra malda. Padirbėję iki pie­tų visi vėl renkasi prie stalo ir dėkoja Dievui už maistą – savo atsineštus lauknešėlius, už bendrystę, darbą ir medį.

Šioje darbovietėje nėra rutinos – kasdien laukia įvairios užduotys ir didesni ar mažesni nuotykiai. Tą dieną, kai bendravome, Neries regioninio parko darbuotojai „lobiautojus“ kvietė į talką – netoliese esančioje pelkėje kirsti krūmokšnių ir medelių, kad netrukdytų augti Lietuvoje itin retoms orchidėjoms. Trumpai pasiaiškinę, ką reikės daryti, visi kibo į darbą. Neįgalieji į vieną krūvą tempė nugenėtas šakas, į kitą krovė rąstelius, vis žiūrėdami, kad neužkabintų ar neužgautų bendradarbių, paragindami vienas kitą trauktis nuo virstančio medžio. Matyti, kad darbų sauga jiems – ne formalus reikalavimas, bet asmeninė atsakomybė už save ir esantįjį greta.

Kaip neįgalieji atranda „Lobių dirbtuves“ ir kas lemia, ar žmogus liks ten dirbti? Vytautė pasakoja, kad dauguma jų yra atėję iš Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos socialinio centro ir Betzatos bendruomenės (joje gyvena žmonės su proto negalia), informaciją apie savo organizaciją siunčia ir į specialiąsias mokyk­las, kad jas baigusieji galėtų atvažiuoti ir apsispręsti. Sako, dažniausiai žmogus ateina, pabūna ir tiek jis pats, tiek darbuotojai pamato, ar jis čia tinka. Juk reikia ir nemažai savarankiškumo – suprasti, kad negalima lįsti prie veikiančių staklių, dirbti atsargiai.

Čia būdami neįgalieji atranda ir sau patraukliausią užsiėmimą. Pavyzdžiui, Aurimas – paveikslėlių deginimo specialistas. Vos atėjęs į dirbtuves jis sėda tęsti pradėto deginti peizažo. Netrukus statybininkas Vilius jam atneša dar vieną užduotį – pirografu paryškinti ant faneros nupieštą paveikslą.

 

Čia gimsta įvairūs mediniai baldai ir suvenyrai.

Dirbtuvės atviros visiems

„Lobių dirbtuvių“ lankytojai mielai dalyvauja mugėse, įvairiuose renginiuose, šiltuoju metų laiku stovyklauja, patys rengia edukacinius užsiėmimus, priima savanorių ir iš Lietuvos, ir iš kitų šalių, mat dalyvauja Europos savanorių tarnybos projektuose. Kad visiems norintiesiems darbuotis ir bičiuliautis užtektų vietos, šalia dirbtuvių vokiečių katalikų fondo „Renovabis“ dėka statomas antras pastatas. Jame bus įrengtas didelis kambarys ir čia bus galima patogiai įsitaisyti su mažesniais darbeliais, kuriems daryti nereikia dabartiniame pastate liksiančios medžio apdirbimo įrangos. Darbuotojai džiaugiasi, kad turėdami vietos galės pakviesti į komandą daugiau neįgaliųjų, taip pat su šia veikla norinčių susipažinti savanorių. Planuojama įrengti ir keletą kambarėlių, tad galima bus organizuoti stovyklas su nakvyne, priimti žmonių į rekolekcijas.

Norinčiuosius pasisvečiuoti ar savanoriauti, pakviesti į savo renginį, „Lobių dirbtuvės“ kviečia rašyti jiems adresu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. ir susitarti.


Vilma RAZMISLEVIČIENĖ

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt