Paspirtukai vaikams ir saugumas: ką būtina žinoti prieš pirkimą 

Nusipirkti paspirtuką – lengva. Bet išsirinkti tokį, kuris džiugins vaiką ir tuo pačiu ramins tavo mintis – jau šiek tiek sunkiau. Saugumas dažnai nugrimzta kažkur sąrašo gale, kol vaikas nesibrauko kelio ar nesusiduria su per aukštom rankenom. Ir tada kyla klausimas: ar galėjau tą numatyti anksčiau?

Šis tekstas – ne bauginimui. Čia kalbam apie realų saugumą, kuris prasideda ne nuo šalmų, o nuo teisingo pasirinkimo.

Kodėl vaiko kūnas svarbesnis už žaislo „funkcijas“

Vaiko amžius ir ūgis – tai ne skaičiai, kuriuos įvedi filtravimo lange. Tai signalai, kaip jis judės, stabdys, laikys pusiausvyrą. Dažnas paspirtukas būna „visiems nuo 3 iki 8 metų“. Skamba patogiai, bet realybėje – per platus. Nes trimečiui reikia žemų rankenų ir trijų ratų. O aštuonmetis jau nori greičio ir manevro.

Jeigu paspirtukas per aukštas – vaikas greit pavargs. Jeigu ratai per siauri – važiuos, bet kratys. Jei konstrukcija per sunki – pats nepaneš. Ir tada tas „pats geriausias paspirtukas“ gulės kampe. Saugus daiktas – tas, kuris atitinka vaiko kūną, o ne produkto aprašymą.

Pavojai, kurių nematai parduotuvėje

Kai žiūri į blizgantį paspirtuką, sunku pagalvoti apie betoninę aikštelę, akmeninį šaligatvį ar per greitai pasuktą vairą. Tačiau būtent čia slypi realūs pavojai, kurių nesimato nuotraukose.

Tėvai, kurie jau išbandė ne vieną modelį, dažniausiai mini:

• per trumpą stabdymo kelią – kai vaikas važiuoja nuo kalno ir negali sustoti;
  
• silpnus fiksatorius – sulankstomas mechanizmas atsilaisvina ir paspirtukas susilanksto važiuojant;
  
• nestabilią platformą – jei koja slysta, vaikas krenta visa jėga;
  
• ratukų trūkinėjimą – pigi medžiaga dažnai neatlaiko ilgesnių maršrutų, ypač per šiek tiek nelygų asfaltą.
  

Todėl prieš renkantis verta ieškoti ne tik spalvos ar dizaino, o to, ką sako žmonės, kurie tą daiktą naudojo gatvėje.

Ką daro tėvai, kurių vaikai važiuoja saugiai

Vaiko saugumas neprasideda tada, kai jis jau ant paspirtuko. Jis prasideda nuo tėvo ar mamos sprendimo. Tų, kurie skaito daugiau nei vieną aprašymą, pažiūri realias nuotraukas, o paskui – išbando. Tokie tėvai dažniausiai:

• leidžia vaikui „pasimatuoti“ paspirtuką gyvai,
  
• pasirenka modelį, kuriame rankenos reguliuojamos,
  
• pasidomi ratukų medžiaga – ne viskas, kas „minkšta“, tinka laukui,
  
• ieško stabdžio ant galinio rato – ne tarp ratų, ne apačioje, o tokio, kurį vaikas pasieks ir supras.
  

Ir dar viena detalė – šalmą jie perka ne vėliau, o iškart.

Vaikas važiuos greičiau nei manai

Kai kurie vaikai pirmą kartą užlipa – ir jau po penkių minučių lekia. Tokie natūralūs judėjimo instinktai reiškia tik viena – paspirtukai turi būti pasiruošę ne lėtam mokymuisi, o staigiam startui.

Todėl verta žiūrėti ne tik į „nuo kelių metų“, bet ir kiek sveria pats paspirtukas, ar rankenos nekliba, ar vairas nesusisuka per laisvai. Tai smulkmenos, bet jos lemia, ar vaikas pajus saugumą važiuodamas.

Paspirtukai gali būti puikus pasirinkimas, jei pasirenkami galvojant ne apie reklamą, o apie vaiką. Apie jo laikyseną, jėgą, reakciją. Ir kai matai, kad jis važiuoja ne tik greitai, bet ir stabiliai – tada žinai, kad pasirinkai teisingai.